Įrašas kanalizacijos baubams

Vakar padariau tokį labai žioplą dalyką... :))) Nežinau, ar kaltas baltas su citrina bare, ar šiaip žioptelėjus esu kaip reikalas (na šitas variantas realesnis, nes man rods, čia jau trečias toks kartas ha ha :))), bet nuleidau savo kontaktinius lęšius į kriauklę.... :))))) Normaliai, ania? Na toks kvailas išsidūrimas, kai šliūkšteli skystį iš dėkliuko į kriauklę, o po to pareina supratimas, kad ten visgi buvo ir lęšiai... :)))) Na, aišku, po to vieną išžvejojau, bet, matyt, nuo kriauklėj gliūdinčių Fairy liekanėlių jisai kažkaip čiut čiut deformavosi, tai nusprendžiau, kad gal geriau nerizikuot ha ha.... :)))
Guodžiuosi tuo, jog juos galės nešiot kanalizacijos baubai... :)))) Nejuokinga visai - kai vaikystėj mosikuodama netyčia paleidau ir nuskandinau tokį gražų raudoną sijonėlį su baltais taškučiais žliumbiau tol, kol tėvai nesugalvojo versijos, kad tą mano sijonėlį pasigriebė ten visokios žuvys, gražiai pasidalijo gabalėliais ir nusinešė į savo namukus patalėliams ha ha ha .... :))) Tai vat ryškiai dar ir dabar tikiu tokiom istorijom.
Taip kad, mieli baubai, prašau saugot mano lęšius, o tai daugiau nebenuleidinėsiu ;)P... :))))))))

So sweet

(Nuotrauka iš Fashionation)

Sveiki, draugai... :)

Apie ką pirmiausiai pagalvojat išgirdę žodį saldu? Aš tai, pavyzdžiui, pirmiausia pagalvoju apie trapios tešlos pyragėlį su dideliu kupsteliu rožinio kremo. Tada - apie guminukų saują, dar - apie nedrąsius bučkius ir jau tuomet, po visų šitų pagalvojimų, prisimenu žmones, kurie iš esmės yra saldūs. Weu... :)) Jau ko negaliu pakęst, tai negaliu.
Na pagalvokit, garantuoju visu šimtu procentų, kad Jūsų aplinkoj irgi tokių yra - nuolatos išlaužę veido išraišką "aš myliu visą pasaulį, o labiausiai tave!" jie žiūri tau į akis nuskriausto šuniuko žvilgsniu, jau pirmąkart tave matydami vadina visokiais mažiukai, gražuoliukai, saldainiukai, -iukai, -aikai ir pan. ir primena man tas suvaikėjusias pensininkes, kurios žnaibo kiekvienam gatvėj sutiktam vaikui žandus ir sako utitutitutitu, kas tavo mamytė? kas? čia tavo mamytė?. O jargutėliau, skirtumas tik tas, kad taip elgiasi suaugę žmonės, o ne tos senyvo amžiaus moteriškės. Jack, bjaurastis.... :)))   
Taip sakant, kas per daug, tas nesveika.
Va taip vat... :)

Darbo pokalbis :))

Nesuau(gėlė)

Šiandien skype pasikeičiau savo slapyvardį gražiom, lietuviškom raidėm parašytu vardu ir pavarde.
Ir tą pačia minutę išsigandau savo suaugėliškumo ir rimtumo. Nu nesižiūri kažkaip... :)))
Susigrąžinau savo seną gerą slapyvardį - matyt nesuaugus aš dar rimtai informacijai... :)))

Apie likimą

Kažkada aš čia taip visai netyčia užsimąsčiau apie tokį sudėtingą ir klaidų reiškinį kaip žmogaus likimas.
Egzistuoja daugybė versijų, iš kurių vienos nuosaikiai tvirtina, jog likimas - nekontroliuojamas dalykas, kurį gimdamas žmogus atsineša suspaudęs rankelėj. Ir kaip jau ten viskas nulemta, taip ir bus. Kitos visgi tvirtina priešingai - esą kiekvienas - savo likimo kalvis. Įdomu, tai kaip ten iš tiesų?
Jeigu vieną dieną pavėluosi į autobusą ir važiuosi su troleibusu, kai tuo tarpu, pavyzdžiui, autobusas, į kurį pavėlavai, nusiris nuo kokio nors kalno, visi sakytų "Taip buvo lemta". Bet juk pavėlavai pats, o ne kieno nors verčiamas - ilgai rengeisi, valeisi dantis ir batus, tai prie ko čia likimas? Tokia kasdieniška buitinė situacija, sakyčiau. O gal autobuso vairuotojas atvažiavo minute anksčiau? Tai tuomet, logiškai mąstant, tokiam įvyky (aišku, tpfu tpfu tpfu :)) telieka tik visa galybė vienų po kitų einančių tarpusavy susijusių įvykių, kurie ir nulemia vieną ar kitą baigtį.
O kodėl tada vieni susikuria laimingą ir aprūpintą gyvenimą, kai kiti, tuo tarpu, voliojasi kur nors pakampėmis? Bet juk ir jie kažkada turėjo gerą gyvenimą, kurį dėl tam tikrų aplinkybių pakeitė patys. Gal suklydo, gal neatsispyrė, gal nesugebėjo sustot - versijų galybė. Bet jeigu dabar vienas iš jų tarpo staiga imtų ir pradėtų gyvent normalų gyvenimą vien dėl to, jog taip užsinorėtų, gal jam imtų sektis? Ir jeigu sėkmė proporcinga įdėtų pastangų kiekiui, tai kur šioj grandy rasti vietos likimui?   
Tada iškyla dar vienas klausimas - kaip, susidūrus su tam tikru įvykiu, žinot, kuris sprendimas teisingas, o kuris - ne? Jeigu atmesim žmogiškuosius faktorius, kurie galėtų nulemt vieną ar kitą pasirinkimą, tai gal tuomet liktų tik sėkmė - pavyks pasirinkt ar ne. O gal likimas imtų ir pasirinktų už mus? Bet juk tada būtų taip paprasta - darai kažką, bet vis tiek yra taip, kaip turėtų būt.

Et, įdomu, kaip ten yra iš tiesų. Ar kiekvienas iš mūsų iš tiesų atsineša su savim virtinę įvykių, kurie vienaip ar kitaip suformuoja jo gyvenimą, ar kiekvienas iš mūsų yra visiškai pajėgus kontroliuot jo eigą, ar išvis kažkas iš aukščiau tvarko visus tuos reikalus...?
Jeigu jau likimas iš tiesų yra nulemtas, tai įdomu kas ir kokiu būdu vykdo atranką, kam gyvenimas susiklostys gerai,. o kam - ne...?

Beautiful as always... :)

Sorry, mielieji, kurie nesidomi mada ir Vikute, bet na negalėjau Jums neparodyt, nu OMG, nerealu.... Jeigu nesigilinsim, jog visi modeliai idealiai atrodo tik xxxs dydžių (V. Beckham Fall/Winter 2010) :)))

Man tie užtrauktukai nugaroj - seksualumo viršūnė... :)
Ir kaip visada idealiai tobula šitų grožių autorė autorė:

Metų darbas

Šiandien padariau tokį vieną diiiiideeelllįįįį darbą, kurį atidėliojau kažkur apie 330 dienų.
Ogi grąžinau skolingas knygas bibliotekai. Ha ha :)) Spėkit kodėl? Ogi todėl, kad kaip tik šita savaitė yra ta, kai gali grąžint skolas be mokesčio... :))
Pasakysiu paslaptį - man labai nepatinka Viešoji biblioteka. Nu kančia man ten būt. O kai dar knygas bakalauro rašymui davė 14-ai dienų, nu tai klausykit.... Įdomu koks genijus per tiek laiko spėtų parašyt darbą? Nu žodžiu užpykau ir ignoravau visus raginimus grąžint knygas.
Na aišku, tada nuleidus akytes sliūkinau kaip pavarytas šunelis per nemokamą savaitę :)) Ha ha :))) Bet užtat dabar neesu skolinga. Iki kito karto... :)))
Tai vat. Apskritai šita savaitė tokia labai įdomi - dar tik antra jos diena, o kažkaip tiek daug visko pasidariau, kad ragas. Ir viskas klostosi kažkaip sklandžiai gerai, tarsi kažkas kaip šachmatų figūrėles stumdytų visus įvykius palankiausiomis kryptimis... :) Tpfu tpfu tpfu, tsakant.... :D
Tik jaučiu, kad ir vėl peršalau... Nieko nuostabaus, kai lauke tooookksss šaltis.
Tai tiek.
Turiningo vakaro, draugai... :)

Norai (dublis Nr. 1)

Labas rytas, mielieji ;))
Per šį savaitgalį sugalvojau tris norus :) Ir kadangi manau, jog jūs visi degat nekantrumu juos sužinot :D, tai jaučiu pareigą juos pagarsint :)))
Taigi, šios dienos mano norai:

1. Tatuiruotė ant kaklo (nu jau kaip man gražu... :))) Kažko panašaus:

 Aišku, nuotrauka nevykus, bet tik joje tokia tatuiruotė, kurios tikrai norėčiau. Kai užaugsiu, nebijosiu   skausmo, išdrįsiu ir pan., būtinai turėsiu ha ha :))) Ir nebūtinai hieroglifus :) Nebandot kopijuot! :)))

 2.  Naminis baras. Vakar žiūrėdama "Vanilinį dangų" pagalvojau, kad norėčiau turėt tokią mini spintelę su daug visokių gėrimų, kaip pas mano tėvus :)) Dabar namuose laikom tik pradarytą rožinio vyno butelį ir Malibu, o norėčiau turėt minimum dešimt rūšių - brendžio, viskio, vyno, likerio etc. ir ne dėl to, kad galėtum belen kada prisigert, o dėl idėjos. Taigi čiotka :)) Tokį daiktą turėsiu tada, kai kas nors pradės man nešt kyšius gėrimais arba negailėsiu pinigų alkoholiui ha ha... :)))

3. Ir trečias noras, tai toks, sakyčiau, palyginus su kitais dviem, sunkiausiai įgyvendinamas - noriu lofto ;))) Joooo.... Su dideliais langais ir daug daug erdvės.

Tai vat, tokie šiandienos pirmadieniniai mano norai.
Jeigu atsiras naujų - pranešiu.... :)))
O, tik dabar pastebėjau, jog šitas mano įrašas - jubiliejinis - 200-tasis ;)

Kategoriškas įrašas

Labai mėgstu kiną.
Ne bet kokį kiną, o gerą kiną. Ne tokį, kurį pažiūrėjus jau kitą dieną nepameni apie ką jis buvo, o tokį, kai žiūri - ir mąstai. Ir tas mąstymas nepasibaigia net ir po pabaigoj nušvintančio užrašo "The End".
Iš tikro, tai aš visada maniau ir manysiu, jog kinas - visų pirma menas paverst mintį vaizdu, o tik po to - pinigai. Todėl visada tyliai šaipausi iš žmonių, kurie išpūtę akis man pasakoja koks geras "Pjūklas" arba "Amerikietiškas pyragas".
Na aišku, nereik ir norėt, jog visi žiūrėdami, pavyzdžiui, "Pianistą" ar "Memento" gėrėtųsi, bet manau, jog gero kino mėgimas (na, gerai, tebūnie ne mėgimas, o bent vertinimas) - vienas iš išprusimo požymių. O išprusę žmonės - visada šaunesni pašnekovai ir apskritai visokie -esni.
Tebūnie nuskambės pasipūtėliškai, bet laikau save kino gurmane. Vat... :P
Aš galiu žiūrėt kino filmus, kuriuose pagrindinė mintis - lėkšta/kvaila/neoriginali ir pan., tačiau toks žiūrėjimas labiau pavirs į kančią, o ne malonumą, kadangi man pakanka kelių nevykusių elementų filmo pradžioj (tai gali būt ir logikos stoka, ir nevykus aktorių vaidyba, ir kvailoki siužeto vingiai etc.), kad filmą įvardyčiau kaip niekalą. Visai kategoriškai nuskambėjo, sakyčiau.... :)))

Savanaudiški vakarai

Ech, šiandien vienas iš tų vakarų, kai galvoj netelpa mintys, bet ta smegenų dalis, kuri atsakinga už jų apdorojimą, įjungus man vienodai šviečia (būčiau parašius kiek kitaip, bet neteršiu savo blogo visokiom bjaurastim :))) rėžimą. Toks ramus, jaukus vakaras po aktyvaus savaitgalio.
Įsisupu į minkštutėlį megztinį (kuriem galam reikėjo taip anksti išjungt šildymą??? :))), rankose suspaudžiu n-tąjį puodelį kavos (nesijaudinkit, šitas gėralas mano miego visiškai neveikia :), užsikeliu kojas ant stalo, pasileidžiu Nirvaną (ar kažką iš savo tobulos muzikos repertuaro, kur dainos suskirstytos pagal nuotaiką :)) ir įjungus tokį pat rėžimą kaip ir smegenys, rašau blogą... :)
Labai mėgstu tokią būseną. Kokią...? Na tokią.... Tokią, sakyčiau, pilnatvės. Bet ir šitas žodis nėra tas, kuris apibūdintų tą pajautimą. Tiesiog gera. Ir ramu. Kai žinai, ko nori, ką daryt, kad tai gautum ir kad viskas iš esmės yra gerai.
Tokiom akimirkom netgi myliu savo katiną, kuris ateina padėt man sukast išpilto ant žemės cukraus. :)
Ir netgi šiek tiek užsinoriu į darbą. Ir netgi negailiu praėjusio savaitgalio.
Branginu tokius vakarus. Nes visada išaušta kita diena... :)

Tell me ... or don't

Kaip ten būna?

Sugalvoji, apmąstai, pasakai? Ar pasakai ir tik tada pagalvoji...? Kaip geriau? Gal spontaniškai kalbant iš lūpų pilasi vien tiesa? O visi apgalvojimai prasiveržia tik subjektyvia, tiesos neatitinkančia nuomone...?

Įdomu. 

O kada kalbėjimas yra geriau nei nutylėjimas? Visada maniau, jog kartais patylėt yra naudingiau/geriau/protingiau tose situacijose, kur tiesos sakymas nėra gyvybinės reikšmės. Tada tu išmintingai tyli, o tas kitas žmogus interpretuoja tą tylą savaip. Kaip jam tą minutę labiausiai reikia.

Bet kartais imi ir susimaišai, kada to tylėjimo reik, o kada ne. Tada situacija iš smagios/šaunios/romantiškos ir pan. tampa kvaila ir nepavydėtina, nes niekas nežino, kaip yra iš tiesų.

Kvailys buvo tas, kuris pasakė, jog tiesa - geriausia byla. Nifiga.

Kartais ir patys kvailiausi, banaliausi žodžiai pasako daug daugiau, nei tuo metu norisi girdėt. 

Taip sakant - ačiū Tau už tai, apie ką tu net nenutuoki... :)

Nesigilinam

Labas rytas... :) Na taip, rašau keistu metu - anksti (?), prieš darbą (??) ir plius dar pirmadienį (???). Ha ha, kolegei guodžiausi praeitą savaitę, kad kažkaip pasiklydau savo rytinėj rutinoj - atrodo viską darau taip pat, o lieka laiko pvz., kaip dabar - blogo rašymui. Hmz... :) Turbūt neverta net pasakot, kad tingiu eit į darbą. Niekada nemėgau pirmadienių - jie dažniausiai sufleruoja, jog prieš akis - dar visa savaitė darbo dienų. Pfff... :)) O šita savaitė nusimato su nauju darbo projektėliu ir keliais darbais universitete. Taip kad bus ką veikt.
Turiu prisipažint, jog šiandien vėl jaučiuosi kupina jėgų - ko gero ta mano aprašyta pavasarinė apatija praslinko kaip vulkano debesiai nuo Lietuvos padangės... :))) Žinoma prie to prisidėjo ir šaunus savaitgalis, su, visų pirma, daug miego (nu koks normalus žmogus keliasi 12:30???), tada su daug atvirų pokalbių, susitikimų su seniai matytais draugais, pasivaikščiojimų, barų, ir daug daug daug kavos tiesiai į patalus (myliu savo baristą ;))). Ir šiek tiek mokslų. Na čia dėl to, kad smegenims kartais irgi reik veiklos. Jeigu prie to paties, tai dar čiut čiut pasigirsiu - man patinka mano studijos. Garbės žodis, tobulėju.
Tai vat, mano mielieji ir mielosios, reik judėt link darbo... Pradėt naują savaitę ir ... bla bla bla... :))
Gražaus pirmadienio!

Rocket Man

Na ką, atrodo vėl atėjo savaitgalis... :) Toooobulaaaa... :) Šiandien buvau pasiryžus niekur nekelt kojos iš namų, nes žadėjo lietų/vėją/ko šlapdribą ir pan., tačiau oras visai neblogas, todėl sėdėjimo namuose planą perkėlėm į kitą dieną. Skirtingai nei Bagis - man rods, dar nepasakojau, kad mūsų katinėlis turi gražų mėlyną pavadėlį, tačiau jo prisipratint nepavyksta - žinoma, kam tas grynas oras.... :)))

Šiandien dėka tokio labai gero serialo "Californication", atradau seną Eltono John'o dainą. Enjoy ;)

Laukiu laukiu laukiu :))

Bubblegum

Kiek stipriai ir kiek labai galima pūst kramtomos gumos burbulą iki kol jis sprogs...? :) 

Iki kol didelis rožinis grožis, palikdamas tik prisiminimą, subliūkš ir aplipins nosį saldžia mase?
Niekada nemokėjau pūst burbalų nei iš Orbit, nei iš Donald'o. Matyt žiūriu į pasaulį per rimtai ir per daug mėgstu užtikrintumą.
Shame on me, tsakant.... :)

Apie tuos vienintelius

Jau kelintą kartą paskutiniu metu manęs draugai ir šiaip pažįstami vyrukai klausia vieno, sakytum, visai paprasto klausimo - "Kaip susirast panelę?". Dažnai šitas klausimas užduodamas netiesiogiai, kartais su humoru, kartais - per aplinkui, tačiau esmė visur vienoda - jiems reikia pagalbos šitoj sferoj. Iš tikro keista - visi klausiantys - ne šiaip kokie nevykėliai mėmės, o šaunūs, mieli vaikinai, kurie dėl kažkokių priežasčių yra įsitikinę, jog taip ir nesusiras savo antrosios puselės. Tada aš, aišku, imu sapaliot apie tą vienintelę, kuri irgi bus šauni, miela, graži, mylės be proto ir atitiks visus įmanomus kriterijus. Bet jie sako: "O jeigu ne...?". Ir žiūri didelėm apvaliom akim. Štai tada aš irgi pagaunu save šiek tiek meluojant.
O kas, jeigu tie vieninteliai - viso labo iliuzija? Kas, jeigu tai - tik mūsų susikurtas žmogaus vaizdinys, kuris iš tiesų neegzistuoja? Juk logiškai mąstant, kiek žmogus tau bus idealus, priklauso tik nuo tavęs, bet ne nuo jo - juk mes priimam žmogų tokį, koks jis yra, (ne)toleruojam jo tam tikras būdo savybes ir pan. Neįmanoma pakeist žmogaus charakterio ir temperamento taip, kad tas žmogus taptų to vienintelio idealo atitikmeniu. Tad jeigu pats stengiesi, toleruoji ir galop prisitaikai, tai tas žmogus ir įsitvirtina antrosios puselės pozicijoj. O jeigu neesi toks kantrus ir tolerantiškas, greit prarandi kantrybę ir tada eini ieškot kito vienintelio, nes su pastaruoju "nesutapo charakteriai". Jeigu tas toks supratimas ateina po santykių užtvirtinimo (rimtos draugystės, vestuvių ir pan.), gresia skyrybos, o po jų paieškos tęsiasi. Logiška, jog dauguma pasiryžta prie altoriaus keliaut tik su tuo išrinktuoju, tačiau kodėl tada išsiskyrusių žmonių skaičius toks didelis...?
Tad kaip atskirt tą vienintelį ir nepražiopsot savo šanso? Juk tik pasakose pamačius jį staiga viskas tampa aišku ir aplink pasipila širdelės. Niekada netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Jeigu ieškai partnerio pagal išvaizdą ar vienai nakčiai - tada taip. O tikra meilė susideda iš gerokai daugiau dalykų. Va taip vat.
Nors čia tik pamąstymai. Meilė tuo ir žavi, kad ji įmanoma be pamokymų, pavyzdžių ir taisyklių. Manau, jog jeigu myli, sugebi ir prisitaikyt, o ne vien lipdyt iš mylimojo (kaip iš gabalo plastilino) tobulos figūrėlės. O jeigu vieną dieną visgi niekaip nepavyksta - visada gali atsisakyt pastangų ir to, ką bandei sukurt. Žinoma baisu, baisu ir dar kartą baisu, bet, anot liaudies išminties, jau geriau būt vienam, nei dviese jaustis vienišam. Ir kol jautiesi kartu gerai, vadinasi - šalia tavęs - tas vienintelis. O jeigu vieną dieną ta būsena baigiasi, vadinasi paieškos turi tęstis. Ir iki tol, kol vėl bus gerai. Bet čia jau atsiranda plotmė savęs ir savo poreikių analizei. Gal visgi problema tavy ir tavo neįgyvendinamuose noruose...?
         

Kitoks fotografavimo būdas

Vakar visai netyčia sužinojau apie lomografiją. Ji, kaip naujas foto saviraiškos judėjimas, atsirado Austrijoje 1991. Viskas prasidėjo nuo pokšto. Du austrų studentai, lankydamiesi Prahoje, nusipirko pigius rusiškus fotoaparatus ЛОМО-компакт (LOMO-LCA) ir jais nesitaikydami ir daug negalvodami išfotografavo miestą. Šį žaidimą pratęsė grįžę į studentų bendrabutį Vienoje. Visas nuotraukas atspausdino ir suklijavo ant sienos. Gavosi tikras atminties registras. Susižavėją rezultatu jaunuoliai nutarė surengti didesnę LOMO parodą. Kadangi pinigų nebuvo, o paramą Austrijoje gali gauti tik registruotos organizacijos(ach kaip paprasta), studentai užregistravo Tarptautinę Lomografijos bendriją ir surengė parodą.

10 Lomografijos taisyklių

1. Visur ir visada nešiok savo LOMO.
2. Naudok jį visada – dieną ir naktį.
3. Lomografija – tai ne įsikišimas į tavo gyvenimą, tai jo dalis.
4. Fotografuok nuo juosmens.
5. Fotografuok objektus prisiartinęs kuo arčiau.
6. Negalvok fotografuodamas.
7. Būk greitas.
8. Tau nebūtina žinoti, kas bus užfiksuota juostoje.
9. Nebūtina žinoti ir kas buvo užfiksuota.
10. Nesijaudink dėl (šių) taisyklių.

Buti lomografu – tai būti atidžiu, jautriu, stebėti kas vyksta aplink ir fiksuoti, daug negalvojant apie rezultatą.

Tavo lomografijos – tai TAVO požiūris, tavo gyvenimas, tavo jausmai. Užfiksuok tai. Tai įprasta, paprasta ir kasdieniška tau, bet įdomu ir neįprasta kitiems žmonėms. Ypač kai tūkstančiai mažų, neryškių, nesukomponuotų bet labai asmeniškų nuotraukų suklijuojama į grupines Lomo sienas.

 (Šaltinis: http://www.efoto.lt/fotografija/lomografija) 

Pavasarinė apatija

Šis pavasaris mane kažkaip įdomiai veikia - virstu kažkokiu niurzgančiu, lėtuliu padaru (čia ne į temą, prisiminiau tą tokį žalią glitų padarą - Lizūną iš "Vaiduoklių medžiotojų", tai gal aš virstu kažkuom panašiu į jį ha ha?? :)).
Šios savaitės nuotaiką apibūdinčiau kaip "nemyliu savęs ir kitų" :))). Šiandien dar neišsimiegojau, tai vaikštau ir bambu kaip koksai kaprizingas išlepintas vaikas. Et, tikiuosi, jog tokia būsena tingiu tingėt - laikina ir aš jau po kelių dienų skrajosiu kaip drugelis (tingintis pirštas parašė frugelis :))). 
Šiandien verčiu visus namus ieškodama akinių nuo saulės - eidama iš darbo turėjau niaukstytis slėpdama akis nuo saulės, o nuo tokių niaukymuisi, kaip žinia, randasi raukšlės :)) Deja rast nepavyko - mano saulės akiniai kiekvieną sezoną padaro dingau, man tuo sukeldami nepatogumų, kadangi turiu juos keist naujais (ha ha, čia gerai skėliau ką? Nepatogumų.... Man, parduotuvių maniakei :))). Mėgstu saulėtas dienas, kadangi tuo metu galiu tamsiais stiklais slėpt savo sielą nuo aplinkinių. Ir niekas nežino, ir niekas nemato mano kėslų ir minčių.... :))))  
Apie ką dar noriu Jums papasakot? Hmz... :) Matėt - pilni kiemai katinų, meiliai gainiojančių vienas kitą (ha ha, žinom žinom kuom tokie gainiojimai pasibaigia :)) ir burkuojančių balandžių, kuriuos, visiškai apsvaigusius nuo meilės vaikiau iš po kojų eidama iš sporto klubo.
Et, pavasaris, visur pavasaris... :)

Pakrykštavimai

Labas rytas.... ;)
Taip tingiai tingiai rašau, nes šiandien aš tingiuuu (ha ha, visai netikėta ir nestandartiška ania??? :))...
Aš visada pradedu tingėt tik atėjus į darbą - kai normalūs ir užsimotyvavę darbuotojai dar būna kupini energijos... :)))
Tai vat, šventinis savaitgalis pasibaigė... :) Šventės pas mus būna tokios labai idiliškos ir smagiai šeimyninės, kai visa šeima susirenka namuose, kiekvienas turi savo tam tikrą darbą (pvz.: mano velykinis darbas yra dažyt margučius :), pasakojamos smagios istorijos, daug laiko leidžiama gamtoj ir bendraujama bendraujama bendraujama.... :)
Anksčiau būdavo šiek tiek kitaip - tėvai išeidavo kur nors į svečius, mes su sese - pas/su draugais ir pan. Dabar, kai turi galimybę su šeima susitikt kartą - du per mėnesį, kiekviena kartu akimirka tampa itin svarbi. :) Vat būtent dėl to į Kauną grįžtu pasisėmus daug geros energijos :)
Mėgstu šv. Velykas :) Tokia smagi pavasario šventė, kuri man visada asocijuojasi su at(si)naujinimu. :)
Vakar vėl buvom Vilniuj, vėl sunervino, šįkart dėl parduotuvių, kurių neturi Kaunas, taip kad nieko naujo :)))
Aij, dar nepasakojau, vakar vairavau - ha ha :))) Kadangi tą darau nelabai dažnai, tai kiekvienu kartu kaip kokia mažvaikė visiem pasakoju, kad vairavau. Pati. :))) Dievinu draugo automobilį. Nu jisai plaukia, o ne važiuoja. Tobula - vairavimas vienas malonumas. Ir visi kažkaip pagarbiai elgiasi kely (nesišaipykit - važinėju be jokių žalių lapų ha ha :))). Nu idealus jisai (kaip beje ir pats šeimininkas ;))).
Na va, pakrykštavau :)) Dabar vėl suraukus veidelį eisiu dirbt. Džiugina tik tai, kad nusimato aktyvi savaitė, o tai visada yra gerai.
Okay, mielieji, gražios Jums dienos (beje, ketvirtadienį žada gerą orą ;).  

Su šv. Velykom!

Ramių, saulėtų ir jaukių visiems šv. Velykų! ;)

Kada, jeigu ne dabar?

Man kartais labai patinka pasikuist savo spintoj.
Jinai pas mane unikali - periodiškai surandu joje vis kažką naujo - užmiršto, pamiršto, nepelnytai nurašyto ar netgi dar nedėvėto.
Tada kiekvienu kartu vėl patiriu tą pasitenkinimo jausmą, kuris aplanko kai nusiperki kažką naujo ha ha :)))
Apskritai turiu tokią priklausomybę nuo rūbų ir tą pripažįstu. Ta prasme, esu šiek tiek sick... :)))
Bet smagiausia tai, jog nemaža dalis mano draugių - lygiai tokios pat. Tad kai grįžus iš eilinio pasivaikščiojimo po prekybcentrius, pradeda kažkur kirbėt sąžinė, rašau ar skambinu vienai iš jų. Standartinis pokalbis atrodo maždaug taip:

- Labas, aš nusipirkau tą ir tą, vėėėėlllll. Pasakyk, kad aš normali.
- Viskas gerai, tu normali. Pirkt rūbus dažnai, nu eee, ne dažnai, o nu labai dažnai - normalu. Ką pirkai, gal ir man reikia???

Va taip vat :)))
Aš manau visos normalios panos mėgsta parduotuves ir apsipirkimą. Gi normalu ir taip moteriškaaaa - kaip sako draugė - "Kada, jeigu ne dabar???? " :)))).