Jau kelintą kartą paskutiniu metu manęs draugai ir šiaip pažįstami vyrukai klausia vieno, sakytum, visai paprasto klausimo - "Kaip susirast panelę?". Dažnai šitas klausimas užduodamas netiesiogiai, kartais su humoru, kartais - per aplinkui, tačiau esmė visur vienoda - jiems reikia pagalbos šitoj sferoj. Iš tikro keista - visi klausiantys - ne šiaip kokie nevykėliai mėmės, o šaunūs, mieli vaikinai, kurie dėl kažkokių priežasčių yra įsitikinę, jog taip ir nesusiras savo antrosios puselės. Tada aš, aišku, imu sapaliot apie tą vienintelę, kuri irgi bus šauni, miela, graži, mylės be proto ir atitiks visus įmanomus kriterijus. Bet jie sako: "O jeigu ne...?". Ir žiūri didelėm apvaliom akim. Štai tada aš irgi pagaunu save šiek tiek meluojant.
O kas, jeigu tie vieninteliai - viso labo iliuzija? Kas, jeigu tai - tik mūsų susikurtas žmogaus vaizdinys, kuris iš tiesų neegzistuoja? Juk logiškai mąstant, kiek žmogus tau bus idealus, priklauso tik nuo tavęs, bet ne nuo jo - juk mes priimam žmogų tokį, koks jis yra, (ne)toleruojam jo tam tikras būdo savybes ir pan. Neįmanoma pakeist žmogaus charakterio ir temperamento taip, kad tas žmogus taptų to vienintelio idealo atitikmeniu. Tad jeigu pats stengiesi, toleruoji ir galop prisitaikai, tai tas žmogus ir įsitvirtina antrosios puselės pozicijoj. O jeigu neesi toks kantrus ir tolerantiškas, greit prarandi kantrybę ir tada eini ieškot kito vienintelio, nes su pastaruoju "nesutapo charakteriai". Jeigu tas toks supratimas ateina po santykių užtvirtinimo (rimtos draugystės, vestuvių ir pan.), gresia skyrybos, o po jų paieškos tęsiasi. Logiška, jog dauguma pasiryžta prie altoriaus keliaut tik su tuo išrinktuoju, tačiau kodėl tada išsiskyrusių žmonių skaičius toks didelis...?
Tad kaip atskirt tą vienintelį ir nepražiopsot savo šanso? Juk tik pasakose pamačius jį staiga viskas tampa aišku ir aplink pasipila širdelės. Niekada netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Jeigu ieškai partnerio pagal išvaizdą ar vienai nakčiai - tada taip. O tikra meilė susideda iš gerokai daugiau dalykų. Va taip vat.
Nors čia tik pamąstymai. Meilė tuo ir žavi, kad ji įmanoma be pamokymų, pavyzdžių ir taisyklių. Manau, jog jeigu myli, sugebi ir prisitaikyt, o ne vien lipdyt iš mylimojo (kaip iš gabalo plastilino) tobulos figūrėlės. O jeigu vieną dieną visgi niekaip nepavyksta - visada gali atsisakyt pastangų ir to, ką bandei sukurt. Žinoma baisu, baisu ir dar kartą baisu, bet, anot liaudies išminties, jau geriau būt vienam, nei dviese jaustis vienišam. Ir kol jautiesi kartu gerai, vadinasi - šalia tavęs - tas vienintelis. O jeigu vieną dieną ta būsena baigiasi, vadinasi paieškos turi tęstis. Ir iki tol, kol vėl bus gerai. Bet čia jau atsiranda plotmė savęs ir savo poreikių analizei. Gal visgi problema tavy ir tavo neįgyvendinamuose noruose...?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą