Kaip ten būna?
Sugalvoji, apmąstai, pasakai? Ar pasakai ir tik tada pagalvoji...? Kaip geriau? Gal spontaniškai kalbant iš lūpų pilasi vien tiesa? O visi apgalvojimai prasiveržia tik subjektyvia, tiesos neatitinkančia nuomone...?
Įdomu.
O kada kalbėjimas yra geriau nei nutylėjimas? Visada maniau, jog kartais patylėt yra naudingiau/geriau/protingiau tose situacijose, kur tiesos sakymas nėra gyvybinės reikšmės. Tada tu išmintingai tyli, o tas kitas žmogus interpretuoja tą tylą savaip. Kaip jam tą minutę labiausiai reikia.
Bet kartais imi ir susimaišai, kada to tylėjimo reik, o kada ne. Tada situacija iš smagios/šaunios/romantiškos ir pan. tampa kvaila ir nepavydėtina, nes niekas nežino, kaip yra iš tiesų.
Kvailys buvo tas, kuris pasakė, jog tiesa - geriausia byla. Nifiga.
Kartais ir patys kvailiausi, banaliausi žodžiai pasako daug daugiau, nei tuo metu norisi girdėt.
Taip sakant - ačiū Tau už tai, apie ką tu net nenutuoki... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą