Simply

Pasakykit man, kaip įmanoma jo nemylėt...?
Kai botanikos sode jis kantriai fotografuoja mane iš kairės, iš dešinės ir iš priekio, ir vėl, ir dar kartą, ir dar, ir tik jam vienam pavyksta padaryt tokias nuotraukas, kad nejučia išsprūsta pratisas "...ohhoooo...". :)
Kai ten pat jis atlieka visais įmanomais draudimais uždraustą veiksmą - iš oranžerijos baseinėlio pagauna man vėžliuką, kad parodytų mažus jo nagučius. Ir rimtu tonu konstatuoja faktą, kad net tas mažas gyvūnėlis jaučiasi visiškai saugus mano rankose ir drąsiai dairosi aplink.
Tik jam vienam pavyksta mane prajuokint iki ašarų prieš susitikimą su draugais - krykštauju balsu, rankom valydamasi nuo skruostų tušo nujuodintus skysčio lašelius. Draugams atrodo, jog aš verkiau ir jie paslapčiom manęs gaili. :))))
Jis net nesvarstydamas sustabdo automobilį tiesiog Mindaugo prospekto vidury, nes man staiga pasidaro liūdna. Ir kantriai aiškinasi priežastis, kol pasidaro geriau.
Paėmęs šratinuką, jis nubraižo mūsų būsimo būsto planą, sudėlioja baldus ir, parnešęs tą sulamdytą lapą į namus, laukia mano reakcijos - tada mes kartu kuriam ateities planus, vizijas ir iliuzijas.
Kartą užsiminė, jog nori dukrytės - mažos mano kopijos. O aš jį matau tėčiu - ramiu, rūpestingu, tačiau kartu - pašėlusiu ir nepakartojamu.
Mes galim susipykt dėl bet kokio menkniekio - dėl ne vietoj pastatyto puodelio ar spalvos pavadinimo. Susipykstam tam, kad galėtumėm susitaikyt. Nes pas mus nebūna nekalbadienių - per daug branginam kiekvieną kartu praleistą minutę.

Žiūriu į jį ir galvoju, kad, ko gero, kažkas iš aukščiau tvarko viską taip, kaip turi būt. Kad kiekvienas takelis atvestų į teisingą kelią. Kad kiekviena klaida būtų ištaisyta taip, kaip reikia.
...ir pasakykit man dabar, kaip gi įmanoma jo nemylėt? :)
...kaip įmanoma užmigt ne kartu, kad sutiktum vienišą rytą?
...ir kodėl kava būna tokia skani tik tada, kai ją geriam kartu?


Love you.