Užuodžiu rudenį

Aha. Nes nu kaip jo įmanoma neužuost, kai visur aplink - vien tik rudeniniai ženklai?
Nes mano automobilio veidrodėly apsigyveno voras, kuris kiekvieną naktį sumezga didesnį ar mažesnį voratinklį ir kiekvienu kartu savo apvaliom akim stebi mane vairuojančią. :)
Kaštonai pradėjo krist.
Ryte virš Nemuno vis labiau susisuka ištįsusios rūko gijos.
Pamažu į miestą pradeda grįžt studentai, o vaikai vietoj saldainių ir žaislų po maximą tąso sąsiuvinius ir pieštukus.
Ir, nepaisant to, kad rugsėjo pirmą dieną man būna liūdna liūdna (ir kiekviena šita diena prasideda pokalbiais su tėvais, prisimenant visas praėjusias rugsėjo pirmąsias mokykloj), ankstyvą rudenį aš be proto myliu. Toks paslaptingas metas, ania? :) Pavyzdžiui mano vyrui ruduo - tobulas metų laikas, kuriam pagaliau atėjus jis džiaugiasi kiekviena diena - nesvarbu ar lija, ar ne. Prisipažinsiu - mano rudeniai jau kelis metus būna ypatingi - truputį smalsu, kuo šis bus kitoks. O gal, kaip tik - bus visiškai paprastas...? Ha ha :)))))).
Kai vakar viena klientė palinkėjo gero paskutinio vasaros savaitgalio, akimirką sutrikau - ėėėė, vasara jau baigiasi....? Bet atrodo tikrai baigiasi - tam, kad užleistų vietą nostalgiškam ir romantiškam rudeniui. Atrodo vėl prasidės seilėtų ir meilumu persisunkusių mano įrašų era - ha ha, juk ruduo ypač tinkamas meilei...? ;)