Postsavaitgalinis įrašas

Spėkit - kokia pati bjauriausia savaitgalio dalis? Teisingai - vėlus sekmadienio vakaras.
Jau kaip nemėgstu, tai ragas.
Žinot kodėl? Ogi todėl, kad:

• Reikia eit anksčiau miegot, nes rytoj - į darbą. Prieš akis - penki neišmiegoti rytai.
• Savaitgalis baigėsi. Iki kito liko penkios darbo dienos.
• Reik susikaupt naujai darbo savaitei.
• Laukia ištisi sąrašai darbų, kurių visada prisikaupia. 

Aij, nu žodžiu, esmė tokia - iš visos savaitės myliu tik savaitgalį.... :))
O pastarąjį praleidau, taip, sakyčiau, tikrai aktyviai.
Nepaisant penktadienio birthday party šeštadienį dirbau, vakare laukė dar vienas, tik jau trigubas, gimtadienis, o šiandien dieną praleidom grynam ore besileisdami nuo kalnų. Na, tiesiog pilnas kompleksas.... :)

Atradimas - pašikniukai - visiškai nevaldomas dalykas, o vat tokie mėlyni daiktai - pats tas.

Išprotėjusi diena

Šiandien turėjau labai įdomią dieną. Tokią, sakyčiau, netgi keistą.
Prasidėjo jinai taip visai nieko, o baigėsi išvis neprognozuojamai - tokiom akimirkom belieka tik galvot kad pats Dievulis bakstelėjo savo dideliu pirštu ir sutvarkė viską taip, kaip turi būt..... :))))
Nu žodžiu geras.
Rytoj dirbsiu namuose (sakyčiau idealu tokiu oru), tai būsiu šiek tiek atitrūkus nuo kontrolės. Bet juk aš jau didelė mergaitė, kurios nereik prižiūrėt... (kas sakė? :D).
Atrodo laukia crazy savaitgalis derinant darbą su pramogom.
Jo, dirbsiu dirbsiu dirbsiu, uždirbsiu milijoną ir tada Jums visiems rodysiu liežuvį. Va taip vat.... :D

Yes, It is

Well she was wearing a skirt

And he thought she looked nice

And yes, she didn't really care about anything else

'Cause she only wanted him to think that she looked nice

And he did

Aš kartais vat imu ir pagalvoju, ką sakytų psichologas, perskaitęs mano blog'ą? :)))
O pasakyt, ko gero, tai tikrai turėtų ką - kartasi man tenka aiškintis žmonėm, kad tai, ką parašiau, tikrai nereiškia dabartinės mano būsenos.  Kad aplink mane - ne keisti, nedraugiški, mane skaudinantys žmonės, kad mano, pavyzdžiui, vakarykštė būsena - ne depresinė, kad aš tikrai neketinu visko mest, kad man niekas nieko negero nepadarė ir t.t..... :)))   
Kiekvienas mano blog'o įrašas - į galvą šovusios minties išliejimas žodžiais. Protingai kalbant - verbalinės kalbos pavertimas rašytine.
Rašymą nebūtinai turi paskatint išgyvenimas - kartais užtenka perskaityt kitų žmonių istoriją, prisimint kažkokį įvykį, galų gale - pasitelkt vaizduotę. Kartais būna taip, kad ilgai brandini kažkokią mintį, kol ji pakliūna į blogą.
Bet tai tikrai nereiškia, jog tą akimirką būtent taip ir jautiesi.
Paradoksas, bet dauguma mano a la depresinių įrašų ir parašyti tada, kai mano nuotaika buvo itin gera.
Manau blog'as ir turi būt toks daiktas, kuris rašomas tada, kai mintys liejasi savaime, o ne tada, kai nori nenori reikia išspaust kažką.

Apie per(si)vertinimą

Įdomūs tie žmonės, ar ne? :)
Vieni - nedrąsūs, kompleksuoti, jautrūs, priekabūs, nepasitikintys savimi.
Kiti - įžūlūs, pasipūtę, atviri, nenuoširdūs.
Ir pasitikintys savim.
Ar šita savybė būtina visiems?
Manau, kad ne.
Man daug smagiau bendraut su žmogum, kurio pasitikėjimo savim lygis nėra nei aukštas, nei žemas. Jis realiai įvertina savo jėgas bei galimybes ir pagal tai į tam tikrą lentynėlę pasideda bendrąjį suvokimą apie save ir savęs vertinimą.
Su tokiais žmonėm smagu - visada žinai, kad prieš jį nepasirodysi nei per kvailu, nei per protingu - teisingas ir pagrįstas savęs įvertinimas dažniausiai lemia ir tokį požiūrį į kitus.
Faktas tas, kad tarp teisingo ir perdėto pasitikėjimo savim - siaura plonytė linija.
Pažįstu kelis, kurie priklauso pastarajam būriui. Dažniausiai tai kažkokių problemų turintys žmonės, kurie bandydami parodyti kitiems kitokiais nei yra, siekia sudaryti įspūdį, jog tokie ir yra.
Nors nifiga.
Pervertindami savo jėgas, norėdami atrodyti gražesniais, geresniais, šaunesniais etc nei yra, jie dažniausiai elgiasi kaip cirko klounai - patys to nesuvokdami.
Juokinga, kai klounas nesupranta, jog jis ir yra klounas.... :)
Svarbiausia - nepersireikšminti.

Batai išdavikai

Vakar vakare kankinausi ištisas 15 min, kol pasitepiau pūslę ant kojos stebuklingais klijukais iš Rusijos (neaišku kokiu būdu įvežamais į Lietuvą).
Kodėl kankinausi? Priežastis - į tų klijukų sudėtį įeina spiritas. Fuck, o aš gi tai lepi ir jautri bet kokiam skausmui - tai va taip ir tempiau laiką, kadangi vien jau pasiruošimas ir pasiryžimas kiek laiko užima.... :) Kiekvienu kartu, kai mama sugalvoja man leist vitaminus situacija būna panaši - man būtinas tam tikras nusiteikimas, kuris dažniausiai ateina tada, kai maždaug septintą kartą užsimerki ir pasiryžti - na dabar! (Spėkit ar mama laukia to septinto karto....? :)))
Na bet grįžtant prie temos - spėkit iš kur pūslė? Ogi kalti tie naujieji gražieji mano batai, kurių man pavydi mergaitės!
Ir jeigu šeštadienį kaip ori jauna dama kaukšėjau viešbučio holu, tai sekmadienį nuleidus akis jau klebekščiavau šlubuodama.... Štai ir visas orumas :))
Tai vat, oficialiai mano naujieji gražieji batai pervadinami naujaisiais gražiais batais išdavikais.
Taip jiems ir reikia.... :)

Pamąstymas

Man visada būna labai smagu stebėt žmones, kurie galvoja, jog aš nesuprantu.
Kad galvoju ne taip, kaip kad yra iš tikro.
Kad kažkas pasikeitė.
Kad kažkas nuo šiol bus kitaip.
Blogiausia tai, kad aš viską suprantu. Ir kartais netgi per daug.
Išnarplioju, išmazgau visas detales, smulkmenas, žodžius ir šypsenas ir tarsi mažus puzzle gabaliukus sudedu į vieną paveikslėlį. Man visada gerai sekėsi analizė. 
Bet faktas tas, kad yra dalykų, kurie nesikeičia. 
Kava tokia pat skani, kaip ir tada.
Šypsena tokia pat drovi ir tokia pat šilta. Ir nereikia jokių žodžių. Nes žvilgsnis kartais pasako daug daugiau.
Nes tas pats nuoširdus dėmesys šildo netgi sušalusius kojų pirščiukus.
Kartais sudėtingi dalykai pavirsta tokiais paprastais, į kuriuos verčiau nesigilint.
Atrodytų, surašytum visas mintis, sudėliotum į vieną tekstą, perrištum tą lapų šūsnį kaspinėliu ir įteiktum kažkam kaip dovaną.
Kad nekiltų klausimų.
Kad nekiltų abejonių.
Sakai būtų lengviau....?

Dienos citata (2)

Kai tik kas nors man nustoja teikti malonumą, aš imu mąstyti apie permainas. Gyvenimas pernelyg trumpas, kad pragyvent jį išskydusia fizionomija. Prabusti streso būsenoj, jaustis nelaimingu - tai ne gyvenimas.

(Ričardas Bransonas)

Dienos muzika

Dienos dialogas

Aš: Na ką, važiuojam į Kauną?
Jis: Dar ne, užvažiuosim dar į kelias vieteles.
Aš: O geras, kur?
Jis: Na tai visų pirma į degalinę....
:)))))

Prognozės

Kartais man darosi baisu.
Nu žinokit, aišku, nuskambės kaip kokios čiobrelės įrašas, bet aš kartais nebesuprantu pasaulio.
Viskas, kas atrodė ramu, paprasta ir įprasta, vieną dieną apsiverčia aukštyn kojom.
Tada tyleniai pavirsta vakarėlių sielom, nekaltieji - ištvirksta, draugiškieji žiūri į tave kaip hienos į maitą, linksmi storuliukai vietoj pyragėlių ima valgyti po grūdelį ir galop pavirsta į vieną iš jų (tiek išvaizda, tiek būdu), prisiekusios blondinės tampa brunetėm, o pasiryžę nuversti pasaulį drąsuoliai vieną dieną pasislenka į šalį ir užleidžia vietą apatijai.  
Negi ir aš tokia neprognozuojama....?
Ej, būkit draugai, pasakykit ir man, jeigu kada prieisiu kažkokį keistą kraštutinumą, deal? :)))
Nes iš šono tokie dalykai atrodo kažkaip ... neprognozuojamai.

Jūra žiemą arba man to reikėjo

Mergaitėms praeitą savaitę įvariau šiek tiek streso - į savaitės pabaigą vaikščiojau susiraukus kaip koks marinuotas agurkėlis. Ir kažkokia tais per daug rami... :))
Tą supratau, kai meine Liebe atsargiai pakvietė važiuot prie jūros... :) Atsargiai. Tačiau pataikė tiesiai į taikinį - būtent to man ir reikėjo - ramybės, poilsio, jūros, romantikos, tylos, gryno oro..... :) Ir gavau. Su kaupu.
Mėgstu Klaipėdą. Turbūt dėl to, kad pavydžiu jiems jūros.

Realiai kai pagalvoju, tai ko gero miestas, kuriam visai norėčiau gyvent. Ir jeigu ne žodelis jeigu, ko gero ten jau gyvenčiau.... :)))
Nusiperki butuką kokiam septynioliktam aukšte ir rytais sveikini jūrą.
O vakarais ant palangės geri vyną, svaigdamas nuo naktinio miesto vaizdų. Na kai ką panašaus turim ir dabar, bet ten gi - jūra...... :)))

Žodžiu va tokiom romantiškom nuotaikom ir sutinku pirmadienį.
Geros Jums savaitės!

What about love?
What about freedom...?

Shame on me

Žinot kodėl shame? Ogi šiaip. Be jokios priežasties.... :)) Na gal šiek tiek, kad per daug neužriesčiau nosies :))
Labiausiai šiandien džiaugiuosi tuo, kad jau ketvirtadienis.
Ir dar tuo, kad nusimato labai perspektyvus savaitgalis.
Sveikinkit mane - beveik pabaigiau sesiją. Be skolų. Ho ho ho.... :)
Ši savaitė buvo tokia, sakyčiau, labai kraštutinė - svyravimai nuo visiškos euforijos iki nervinės apatijos.
Bet taip juk įdomiau, negu kad nieko neveikt... :)
Žodžiu, šiam kartui tiek, braškės, susimatysim kompote.

Tyrimas

Šiandien skaičiau, kad buvo atliktas tyrimas ir gautos tokios išvados, kad patrauklios moterys daugiau leidžia sau parodyti neigiamas emocijas. Esą  moterys, kurios save laiko gražiomis, siekdamos savo tikslo tampa karingomis. Pasirodo, tokia situacija veiksminga, kadangi gražioms ir agresyvioms moterims daug lengviau sekėsi pakreipti ginčo rezultatus savo naudai.
Aš ir sakau, tai va dėl ko aš tokia pikčiurna..... :)))

Čia apie ką aš?

Yra žmonių, su kuriais bendravimas kiekvienu kartu tampa iššūkiu.
Tokie žmonės nenuspėjami, nesuvaldomi, nuolatos reikalaujantys dėmesio, pasipūtę, išlepinti, savanaudžiai, egoistai etc.
Vieną dieną jie sako tiesą, kitą dieną - meluoja.
Kartais jie žiūri tau į akis ir, atrodo, atsiveria iki sielos gelmių, o kitą dieną žiūrėk - dingsta kaip į vandenį, nesirodo, tačiau vėl grįžta, šypsosi ir ... tyli.
Bet, ko gero, visame tame ir įdomumas. Labai nemėgstu tuščių žmonių, kurie kiekvienąkart - tarsi atversta knyga. Tiesiog imkit mane ir skaitykit.
O tie sudėtingieji - vieni nuotykiai ir kantrybės išbandymai. Kiekvieno jų knygos puslapio atvertimas pareikalauja tiek jėgų, kad kartais norisi tik verkt. Čia hiperbolizuotai, jeigu ką.
Bet užtat tas kiekvienas atverstas puslapis suteikia tiek ekstazės, kiek negautum perskaitęs krūvą tuščių žmonių knygų.
Smagiausia, kai susitinka du tokie sudėtingi. Tyčiojasi, šaiposi, gelia, juokiasi sarkastišku juoku tiesiai į akis, meluoja, nepasitiki, atvirauja, keršija ir .... negali vienas be kito.
Visas jų bendravimas - atradimai, praradimai, nesupratimai, nesusikalbėjimas, pakilęs kraujo spaudimas, prieraišumas, retos atvirumo valandėlės, tyla, pyktis, aistra, principai...
Ir pasitenkinimo jausmas, kurį suteikia tos trumputės minutės, kai atrodo, viskas tapo paprasta ir aišku.
Dažniausiai tos minutės, tarsi būtų iš trapiausio porceliano, kitą dieną sudūžta į begalę šukių.
Ir vėl lieka tik klausimas, ar tai, ką darai, yra teisinga.
Nes abipusis žaidimas jausmais - sudėtingas reikalas.

P.S. Garbės žodis, jeigu dabar būtų viduramžiai, už tokius įrašus jau seniai kaip eretikė degčiau ant laužo.... :)) Bet dėkodama XXI amžiui, juokiuosi istorijai tiesiai į veidą. ;)

It's my day

Šiandien praleidau šeštadienį pagal visas taisykles - išsimiegojau, namuose švaru, (susitvarkiau netgi rūbus, kurie jau senokai į mane žiūrėjo mažom liūdnom akytėm.... :D), pietūs - pagaminti ir suvalgyti.
Įsivaizduojat, netgi sportavau :)))
AŠ ;)))
Atradau tokią neblogą sporto rūšį - pilvo šokius, po kurių, spėju, rytoj roposiu iš patalų kaip kokia senučiukė.... :))
Dabar - eilė visokiom kaukėm, makalošėm ir tirpalam, kad būčiau graži graži....
Tai vat, būsiu ir graži, ir liekna.... Žodžiu jau pavydėkit :P
Į perspektyvą taip sakant ha ha. ;)

Augintiniai

Užsiauginau balkone varveklių. Gražūs ar ne...?

Va taip vat

Ir kai tavęs klausia, kaip tau sekasi, tu visada sakai, kad normaliai.
Nes toks atsakymas, praktiškai, - jau kaip taisyklė.

Sumintyjau mintį

Pagaliau rytoj penktadienis.

Tas saldus žodis nuslysta gomuriu kaip kad koks saldžiausias pyragėlis, o ištartas garsiai - pasklinda aplink ir, sudužęs į mažulyčius gabalėlius, pradžiugina aplinkinius. Kaip kad saldainis vaiką.

Nes kiekvienas savaitgalis reiškia, kad praėjo dar viena įvykių kupina savaitė, ir, kad kitas pirmadienis dar taip toli.

Vakar radau gerą mintį:

Žiema praeis. Ateis pavasaris, bet ir vėl praeis. Po pavasario ateis vasara ir praeis. O tada - vėl ruduo. Ir tas taip pat praeis. Aš ir galvoju dabar - ko jie čia valkiojais?? :))

Tai panašiai ir su savaitės dienom - galėtų ji susidėt iš keturių dienų: pirmadienio (nes reik gi pinigą uždirbt), penktadienio (juk reik ruoštis ilsėtis), šeštadienio ir sekmadienio. Ideali hormonija, ania?

O visų kitų nereik. Nes tos trys dienos, tokios, be ryšio. 

O dabar - 5 dienos - darbui ir tik dvi poilsiui. Pfff....

Kavos menas

Barista – tai itališkas žodis, reiškiantis espreso kavos ruošimo meistrą. Jis daug žino apie kavą ir gerai išmano jos paruošimo būdus.

Apie principus

Kiek toli gali eit kovodamas dėl savo principų...?
Keista būna, kai žmonės dėl jų praranda protą ir elgiasi visai ne taip, kaip kad galėtum tikėtis.
Va tada paminama ir nostalgija, ir prisiminimai, ir savigarba, ir jausmai ir t.t...
Na šiaip aš irgi iš tų, kurie turi principų. Ir gan nemažai.
Šiaip jie tokie dvejopi pas mane - per vienus galiu perlipt, per kitus - nelabai.
Bet jau geriau nusisukčiau ir nueičiau, vietoj to, kad visom išgalėm kovočiau už vieną iš jų - dažniausiai tokiu atveju siekiamybė yra pasitenkinimo jausmas "aha, matei? Aš galiu!" (nesvarbu ar kalbama apie kerštą, apie savarankiškumą, apie pasipūtimą, kažko įrodymą kitam ir pan.).
Tik kartais paglostyta savimeilė ir išlaikyta savigarba suteikia daug daugiau malonumo, nei per nusižeminimą pasiektas laikinas principo įrodymas sau ir kitiems.
Tik įdomu kodėl ne visi tai supranta...? ;)

Be pavadinimo

Penktadienį išgirdau klausimą - "kada tyla tarp žmonių yra jauki?".
Kažkaip natūraliai nuskambėjo - įsipaišė į kaip tik tuo metu ir tvyrojusią tą jaukią tylą.
Ir į penktadieninę snieguotą nuotaiką, apšviestą senamiesčio žibintų.
Taip tiesiog paprastai.
Kažkaip net nereikėjo atsakinėt - viskas ir taip buvo aišku.

Apie vėlavimą

People who are late are often happier than those who have to wait for them.

Pavogta skype mintis

Patarinėti aš nemoku. Gal galėčiau pasiūlyti sarkastišką komentarą?

Nieko nespėjantys šaunuoliai

Kas geriau - turėt begalę darbų ir visus juos atlikt vidutiniškai (arba išvis neatlikt, pasiteisinus kokia nors kvaila priežastim, nes juk gėda sakyt - nespėjau), ar turėt kelis rimtus užsiėmimus ir visiems jiems skirt pakankamą dėmesį siekient idealaus atlikimo?
Kartais žmonės prisiima visokių (be)reikalingų užsiėmimų ir veiklų vien tam, kad atrodytų šaunesni/veiklesni/aktyvesni. Tada jie visiems pasakoja, kaip jiems sunku, tačiau kaip šauniai jie su visuo tuo susitvarko. Nesvarbu, kad vakare, kol visi traukia į barus ir vakarėlius, tie tokie visur spėjėliai ramiai snūduriuoja jau devintą valandą, kadangi paprasčiausiai nebeužtenka jėgų viskam. Jiems, ko gero, sunkiausia pripažint, kad visgi ne viską jie taip šauniai spėja. O apie pasidalijimą ir kalbos negali būt - tie šaunuoliai tik patys kuo puikiausiai susitvarko su viskuo.
Iš kur tas noras atrodyt geresniam, nei esi iš tiesų?
Kas nuo to pasikeis, jeigu kažkas pasakys - oho, kiek tu daug visko spėji. Bet ar čia bus tiesa? Ar šalia visų savo darbų ir užsiėmimų dar lieka laiko poilsiui/šeimai/savipagalbai ir pan. Juk iš to irgi susideda gyvenimas. Tad koks tada gali būt viską spėji?
Toks melavimas sau visai nenaudingas. Ir gal netgi juokingas.
Geriau jau atlikt tiek darbų, kiek spėji, o ne apsikraut daugybe ir vėliau skųstis visiems nerviniu/psichologiniu/emociniu pervargimu.
Na čia su išlygom, tam tikrom. Aišku.

Apkabink mane šiltai

Labas rytas.... ;) (sunshine...? :)))
Šiandien per visą savaitę pirmąkart normaliai išsimiegojau - turbūt dėl to, kad vakare, prieš miegą, išsitraukiau konspektą atseit paskaityt, o, kaip žinia, geresnių migdomųjų nei mokslai nėra.... :D
Lauke vyksta kažkas panašaus į pūgą - bent jau pro langą atrodo kažkaip atšiauriai.
Tokiu oru turbūt nėra geresnio užsiėmimo negu kavos gėrimas įsikuitus į patalus.
Na toks, sakyčiau, idealus savaitgalis.
Vakar vakare pagaliau pažiūrėjau "Šaltus apsikabinimus" ("Los abrazos rotos"). Įdomus, keistas, sudėtingas, tipinis P. Almodovar'o filmas. Bet užkabina. Žodžiu man patiko... :) Vien jau ko verta P. Cruz vaidyba.... :)
Užskaitau... :)
Joa, va taip ir būna su tais šaltais apkabinimais. Dėl to reik apsikabinėt tik su tais, kuriuos myli ir kurie myli tave. Čia toks plačiareikšmis pasakymas. Ha ha :)))

Zefyro testas arba kai kažko labai labai labai nori, bet...

Šiandien radau labai įdomų eksperimentą:

Idėja gera, ar ne? Realiai pritaikoma ir suaugusiems - tereik šiek tiek alkanam žmogui prieš pat nosį padėt tai, ko jis tuo metu labiausiai norėtų (nesvarbu, ko jis alksta - maisto, gėrimų, daiktų, reiškinių, jausmų ir t.t.).
Tačiau ir specialiai ne visada tą reik daryt - kartais išeina savaime, nepastebėjot?
Apsidairyk alink - kiek aplinkui daiktų/žmonių/reiškinių, kurių taip sipriai norisi, bet ... rizikuodamas juos gauti rizikuoji kažką ir prarasti.Kaip ir Zefyro teste - suvalgysi vieną - negausi antro. Viskas aišku ir paprasta, tačiau kaip atsilaikyt? :)
Gaila, kad kasdien tokio paprastumo nėra. Prieš kažką darydamas turi pagavot, pasvert, apmąstyt, pasiruošt ir taip toliau, ir taip be galo.
Bet kuriuo atveju įdomu.
Tačiau dažniausiai tie, kuriems neužtenka laiko ir kantrybės apmąstymams, pralošia.
O gal kaip tik - laimi?
Jop, tikras bullshit... :)

Dirbtinė energija arba kada baigsis šita savaitė?

Nu bet ir būna tokių savaičių, kurios ištįsta į tokią begalybę, kad taip trokštamas savaitgalis atrodo ne tik kažkur toli, bet išvis už jūsų marių. Rytoj - dar tik penktadienis....
Šiandien į pagalbą mečiau sunkiąją artileriją - Gerimax'ą :))) Reik gi kažkokiu būdu atnaujint jėgas...
Nors dabar ir svarstau, kas jas geriau atnaujina - vitaminai, maisto papildai ar išpardavimai Akropoly, a? :)))

I can't describe the feeling... :)

Koks įdomus dalykas tie jausmai, ar ne?
Turbūt visų pasaulio žodžių neužtektų aprašyti kai kuriems iš jų.
Meilė, aistra, simpatija, neapykanta, susijaudinimas, liūdesys, įtampa, gėda etc.... Atrodo su šitais viskas lyg ir aišku - rašyti, aprašyti, išanalizuoti, charakterizuoti visom įmanomom formom.
O kiek dar tokių, kurie ne tik kad neišskirstyti pagal pojūčius, bet ir išvis neįvardyti...?
Va čia ir prasideda ieškojimai ir atradimai.
Atrodo krebžda kažkur toks mažas susisukęs jausmelis, o kas jis per vienas, iš kur atsirado - neaišku.
Bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad erzina.
Priešingai - kartais visai malonu... :) Tokia užslėpta ekstazė netgi. Sakyčiau.

True romance

Nights belongs to lovers.

Kodėl filologija neišmokė manęs nusirašinėt a?
Nežinau ko reik tam gebėjimui - visiškai šaltų nervų, ypatingų aktorinių sugebėjimų, dėjau ant visko požiūrio ar dar ko. Nes aš tai nemoku visai.
Man vis vaidenasi, kad dėstytojas žiūri į mane. Šiandien vos nenumiriau, kai priėjo prie manęs ir ištiesė lapą - blyn galvoju, batai :))))
Draugė dar priminė istoriją, kaip per vienos žiežulos egzaminą jos špera it kokia išdavikė išsivyniojo iš kišenės per visą koją. Jaučiu būčiau subėgus į balutę tokioj situacijoj.... :D
Šiaip realiai dėl pažymio tai išvis nesinervinu - kiek bus, tiek, koks skirtumas? Bet vat gėda kokiaaaa :)))

Bet šiandien pavyko.
Su tuo save ir sveikinu... :)

New year - new goals

Šiemet nusprendžiau nekurt planų naujiems metams - o kuriem galam? Nauji metai nėra tinkama priežastis ar pasiteisinimas sau prisižadėt padaryt kažką, kam šiaip jau reiktų paspirties.
Nesvarbu, kad po vakarėlio, kaukšėdamos Laisvės alėja aukštakulniais su mergaitėm sapaliojom kažką apie naują plaukų spalvą, minus 5 kg ir pan. (beje, parūgojimas ne į temą trečiadienio vakare rast ten vietą pasilinksimnt - 0 šansų) - , visa tai tebuvo šnekos, kadangi mes visos puikiai žinojom, kad po švenčių kabinete šypsosis tie patys veidai, kurie per pertrauką valgys tą patį šokoladą su ta pačia Jacobs bjaurastim.
Nes Nauji metai nieko nekeičia.
Tikėkit manim, kadangi mokykloj visada buvau ta, kuri kruopščiai dienorašty gruodžio 31 d. visokiais kodais užšifruodavau "planus naujiems metams" :))) Ir pamiršdavau.
Nauji metai nereiškia naujo gyvenimo pradžios.O tie, kurie tikisi nuo Naujųjų pradėt viską iš naujo tėra tikrų tikriausi tinginiai, kurie tik kalba, bet nieko nedaro.

Pirmas 2010-tųjų metų pasvarstymas

Ną ką, atrodo turim dar vienerius naujus metus ar ne? Ta proga Jus ir sveikinu - kad būtų geri, kad būtų sėkmingi visom prasmėm ir t.t. (t.t. - susigalvoja kas ko norėtų iš šiųmetinio Tigro... :D).
Tai vat, pradedu savo įrašą banaliu pasveikinimu, bet, (neraukom nosių), negaliu gi įsiveržt į savo blogo erdvę klykdama ką nors ne į temą, kai visi dar gyvena pošventinėm nuotaikom.
Pagal Naujųjų sutikimą metai turėtų būt gražus, jaukūs, ir, kas be ko, geri.
O sprendžiant iš pirmųjų dienų, turėtų būt dar ir netikėti. Ohoho, ir dar kaip.... :)
Netgi draugė filologė pradėjo vartot angliškus žodžius savo išgrynintoj kalboj.... :)))
Facebook'as išbūrė, kad 2010-aisiai manęs laukia kelionė. Ir patarė pradėt krautis lagaminus.
Wuolia, gerai, kad jie dar po paskutinės išvykos neiškrauti. Čia žinot kaip būna, o vdrug kas... :)
Gražaus ir ramaus Jums miegelio.... ;)