Keista būna, kai žmonės dėl jų praranda protą ir elgiasi visai ne taip, kaip kad galėtum tikėtis.
Va tada paminama ir nostalgija, ir prisiminimai, ir savigarba, ir jausmai ir t.t...
Na šiaip aš irgi iš tų, kurie turi principų. Ir gan nemažai.
Šiaip jie tokie dvejopi pas mane - per vienus galiu perlipt, per kitus - nelabai.
Bet jau geriau nusisukčiau ir nueičiau, vietoj to, kad visom išgalėm kovočiau už vieną iš jų - dažniausiai tokiu atveju siekiamybė yra pasitenkinimo jausmas "aha, matei? Aš galiu!" (nesvarbu ar kalbama apie kerštą, apie savarankiškumą, apie pasipūtimą, kažko įrodymą kitam ir pan.).
Tik kartais paglostyta savimeilė ir išlaikyta savigarba suteikia daug daugiau malonumo, nei per nusižeminimą pasiektas laikinas principo įrodymas sau ir kitiems.
Tik įdomu kodėl ne visi tai supranta...? ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą