Kas geriau - turėt begalę darbų ir visus juos atlikt vidutiniškai (arba išvis neatlikt, pasiteisinus kokia nors kvaila priežastim, nes juk gėda sakyt - nespėjau), ar turėt kelis rimtus užsiėmimus ir visiems jiems skirt pakankamą dėmesį siekient idealaus atlikimo?
Kartais žmonės prisiima visokių (be)reikalingų užsiėmimų ir veiklų vien tam, kad atrodytų šaunesni/veiklesni/aktyvesni. Tada jie visiems pasakoja, kaip jiems sunku, tačiau kaip šauniai jie su visuo tuo susitvarko. Nesvarbu, kad vakare, kol visi traukia į barus ir vakarėlius, tie tokie visur spėjėliai ramiai snūduriuoja jau devintą valandą, kadangi paprasčiausiai nebeužtenka jėgų viskam. Jiems, ko gero, sunkiausia pripažint, kad visgi ne viską jie taip šauniai spėja. O apie pasidalijimą ir kalbos negali būt - tie šaunuoliai tik patys kuo puikiausiai susitvarko su viskuo.
Iš kur tas noras atrodyt geresniam, nei esi iš tiesų?
Kas nuo to pasikeis, jeigu kažkas pasakys - oho, kiek tu daug visko spėji. Bet ar čia bus tiesa? Ar šalia visų savo darbų ir užsiėmimų dar lieka laiko poilsiui/šeimai/savipagalbai ir pan. Juk iš to irgi susideda gyvenimas. Tad koks tada gali būt viską spėji?
Toks melavimas sau visai nenaudingas. Ir gal netgi juokingas.
Geriau jau atlikt tiek darbų, kiek spėji, o ne apsikraut daugybe ir vėliau skųstis visiems nerviniu/psichologiniu/emociniu pervargimu.
Na čia su išlygom, tam tikrom. Aišku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą