Pamąstymas

Man visada būna labai smagu stebėt žmones, kurie galvoja, jog aš nesuprantu.
Kad galvoju ne taip, kaip kad yra iš tikro.
Kad kažkas pasikeitė.
Kad kažkas nuo šiol bus kitaip.
Blogiausia tai, kad aš viską suprantu. Ir kartais netgi per daug.
Išnarplioju, išmazgau visas detales, smulkmenas, žodžius ir šypsenas ir tarsi mažus puzzle gabaliukus sudedu į vieną paveikslėlį. Man visada gerai sekėsi analizė. 
Bet faktas tas, kad yra dalykų, kurie nesikeičia. 
Kava tokia pat skani, kaip ir tada.
Šypsena tokia pat drovi ir tokia pat šilta. Ir nereikia jokių žodžių. Nes žvilgsnis kartais pasako daug daugiau.
Nes tas pats nuoširdus dėmesys šildo netgi sušalusius kojų pirščiukus.
Kartais sudėtingi dalykai pavirsta tokiais paprastais, į kuriuos verčiau nesigilint.
Atrodytų, surašytum visas mintis, sudėliotum į vieną tekstą, perrištum tą lapų šūsnį kaspinėliu ir įteiktum kažkam kaip dovaną.
Kad nekiltų klausimų.
Kad nekiltų abejonių.
Sakai būtų lengviau....?