Myliu Jus, tėti ir mama... :)

Paskutinėm dienom vis pakliūnu į pokalbius, kuriuose kalbama apie tėvų ir vaikų santykius bei auklėjimą. Įdomi tema - kartais net pati nustembu, kaip (ne)tinkamas tėvų auklėjimas gali suformuot asmenybę ir išugdyt tam tikras jo charakterio ir būdo savybes.
Apskritai aš manau, jog auklėjimas ir santykiai su tėvais lemia tokius vaiko dalykus kaip vertybių sistema, elgesys, požiūris į aplinką bei reiškinius. Šiandien į svečius buvo užsukęs tėtė ir sakė, jog specialiai susisuko taip, kad spėtų aplankyt mus - nes praeitą savaitę aplankė sesę, o lygybė turi būt... :) Tai vat šitas teiginys ir atspindi mūsų su sese ir tėvų santykius nuo pat mažų dienų. Tėvai man visada buvo labiau draugai, nei žmonės, kurių besąlygiškai turi klausyt. Pas mus niekada nebuvo to, kad yra tėvai ir yra vaikai. Pas mus yra šeima, kurioje kiekvienas turi tam tikras teises ir pareigas. Būtent todėl kasdieniniai pokalbiai, pasitarimai visom temom, diskusijos, bendras rūpesčių sprendimas tapo nuolatine mūsų santykių dalimi.
Tiek tėtis, tiek mama labiausiai prisidėjo prie mūsų su sese asmenybių raidos. Jeigu kažko daryti būdavo negalima, mes žinodavom kodėl. Ir jeigu gaudavom velnių, tai irgi ne be priežasties... :) Mama buvo ištobulinus ausų sukimo techniką ir sėkmingai ją pritaikydavo... :))) O nuo tėčio niekada ko nors panašaus nesulaukdavom - su sese juokaujam, kad jeigu ką nors pridirbdavom, gaudavom velnių nuo mamos t.y. maždaug kelių minučių rėksmą, tačiau ugnikalnis greit užgesdavo ir vėl būdavo ramu. Bet jeigu jau savo poelgiu užsitarnaudavom rimtą pokalbį su tėčiu (ypač dar jeigu reikdavo kurį laiką jo laukt), tai nieko gero nežadėdavo... :))) Na situacija ir šiandien nepasikeitė - jeigu tėtis kviečiasi rimtam pokalbiui dėl kažko ką padarei, tai vadinas juokinga nebus... :))) Kažkaip moka jisai nekeldamas balso sukelt didžiulį kaltės jausmą.
Apskritai tai labai smagi ta metamorfozė - iš vaiko tampi suaugusiu, lygiaverčiu tėvams žmogumi. Nors į mūsų nuomonę ir norus visada buvo atsižvelgiama, kad ir kokie jie vaikiški bebūtų.
Prisimenu, kaip būdama kokių vienuolikos metų amžiaus, nusipirkau tamsios varlės žalumo spalvos nagų laką. Nusilakavau nagus ir nulėkiau pasirodyt tėčiui - vaizdelis turėjo būt mirtinas - tokia mažvaikė trumpais žaliais nagais (dar išsiterlinau ir pirštus man rods ;))). Koks nors griežtesnis tėtis būtų uždrožęs per ausį ir liepęs nusivalyt tą bjaurastį. O žinot, ką pasakė mano tėtė? Ogi - "kaip ekstravagantiška...." :)).
Visuomet labai stipriai jaučiau ir jaučiu tėvų palaikymą - visada žinau, jog bet kuriuo klausimu galiu įjuos kreiptis ir tą sėkmingai darau. Tėvai man visais laikais buvo geriausi patarėjai ne vien sudėtinguose klausimuose... ;) Spėkit, pas ką pirmiausia lėkdavau dėl paaugliškos meilės problemų? Ha ha atspėjot... :) Arba kieno pagalbos prašydavau po siautulingų vakarėlių...? :))
Kad tėvai į mane žiūri kaip į suaugusį žmogų pirmąkart stipriai pajutau ne taip jau ir seniai - maždaug kokiam trečiam kurse. Visiškai sutinku - metai universitete užaugina ir subrandina asmenybę. Bet man vis dar taip pat smagu laidyt su tėčiu aitvarus, kvailiot su mama ar bandyt papirosus ( jo jo, čia buvo draugai užnešę kažkokią madą... :))) su abiem jais.
Man be proto gražu, kai tėtė vadina mus "dukryt" arba mama sako "zuiki"... :)
Viskas, ką šiandien turiu, kas esu ir ko siekiu praktiškai nulėmė tėvai.
Būtent taip aš įsivaizduoju ir savo santykius su savo kada nors būsimais vaikais - elgiantis su jais kaip su mažais žmonėmis, o ne kvailučiais.
Man tiesiog labai gera, kad pasisukus kalbai apie santykius su tėvais aš turiu ką papasakot.
Ir tik bręstant, augant, tobulėjant asmenybei galima iš naujo pažvelgt į tai, kas buvo įprasta ir paprasta bei įvertint viską kitaip.