Kategoriškas įrašas

Labai mėgstu kiną.
Ne bet kokį kiną, o gerą kiną. Ne tokį, kurį pažiūrėjus jau kitą dieną nepameni apie ką jis buvo, o tokį, kai žiūri - ir mąstai. Ir tas mąstymas nepasibaigia net ir po pabaigoj nušvintančio užrašo "The End".
Iš tikro, tai aš visada maniau ir manysiu, jog kinas - visų pirma menas paverst mintį vaizdu, o tik po to - pinigai. Todėl visada tyliai šaipausi iš žmonių, kurie išpūtę akis man pasakoja koks geras "Pjūklas" arba "Amerikietiškas pyragas".
Na aišku, nereik ir norėt, jog visi žiūrėdami, pavyzdžiui, "Pianistą" ar "Memento" gėrėtųsi, bet manau, jog gero kino mėgimas (na, gerai, tebūnie ne mėgimas, o bent vertinimas) - vienas iš išprusimo požymių. O išprusę žmonės - visada šaunesni pašnekovai ir apskritai visokie -esni.
Tebūnie nuskambės pasipūtėliškai, bet laikau save kino gurmane. Vat... :P
Aš galiu žiūrėt kino filmus, kuriuose pagrindinė mintis - lėkšta/kvaila/neoriginali ir pan., tačiau toks žiūrėjimas labiau pavirs į kančią, o ne malonumą, kadangi man pakanka kelių nevykusių elementų filmo pradžioj (tai gali būt ir logikos stoka, ir nevykus aktorių vaidyba, ir kvailoki siužeto vingiai etc.), kad filmą įvardyčiau kaip niekalą. Visai kategoriškai nuskambėjo, sakyčiau.... :)))