Savaitgalį turėjom jau tradicija tapusį priešKalėdinį draugų vakarėlį :) Kelios foto - enjoy... :)

 

Cat!!!

Kodėl pas visus žmones gyvena katinai kaip katinai, o pas mus - drakonas...? :)
Brangusis pyksta, kad aš jį nervinu, bet gi katino esmė ir yra tame, kad jį reikia patąsyt, paniurkyt, palaikyt ant kelių, ania....? Tai kodėl šitas murkiantis kailio gniutulas, nešiojantis vokiškos mini mašinytės vardą, nesileidžia...? :)))

Skaitau šitą tekstą ir kikenu - "Specialistai įsitikinę, kad katės žmones gydo savo biolauku. Jis gerina žmogaus savijautą, subalansuoja medžiagų apykaitą ir visų organizmo sistemų, ypač širdies ir kraujagyslių, darbą". Tai jau jooooo, nuo mūsų mažojo gydytojo ką tik slėpiausi vonioj :) Tai čia vadinasi jo terapija? Normaaaliai :)
Praeitą savaitę katinėlį kažkaip negrabiai nustūmiau nuo savo pagalvės, o kadangi tai jo miniatiūriniu supratimu prilygsta atominei bombelei, tai atsiveidėjęs taip tvojo su dantim ir nagais per ranką, kad vis dar jaučiu iki pat alkūnės išplitusį skausmelį. Bet būna ir blogiau :)
Aijjj, nervina tas katinas.
Bet ateina, murkia, trinasi nosim į žandą ir aijjjjj, nu gerai jau gerai.... Myliu. :))))

NEnuobodoms

Sveikuuuuučiai, niuuuuu, ir kaip laikomėsssss? Butuuuuuuukkkkaassss..... :)))))))))) Wuahahhahaaa :))))) Na, ir, jeigu rimtai, tai kaip laikomės?
Aš tai geraiiiii (iškart primena tą Vytauto reklamą, kuri paskutiniu metu paplito kaip virusas ha ha :))). Dabar jau laukausi gerai - kažkaip savaitės pradžioj išsibalansavus buvau kaip reikalas. Nežinau, kas kaltas dėl to, bet kolegė konstatavo, kad aš "kažkokia išėjus iš savęs", o vienas pažadūnas drėbtelėjo, kad "aš susivėlus" ir tada, kai tingia ranka brūkštelėjau per neva išsitaršiusias plaukų sruogas, pridūrė, kad ne plaukai - "aš visa". Bet vat grįžau - pasivaikščiojau iš savęs ir vėl, kartu su visa bjaurastim ir ironija pargrįžau gadint jumi nervų. Nus, katiniūūūūūūkai, kas pirmas? ;)))))))))))) Wuahahhaaaa.... :))))) Jum irgi būna tokių visokių kvailų dienų? Atrodo viskas, ką darai yra negerai, ne taip, kaip norėtum, nuotaikos nėra, jėgų nėra, nieko nesinoooori (nu ne visai nieko, bet whatever :D) ir pikčiausia, kad nežinai kas kaltas. Kaltinau darbą, dar kaltinau katiną, per kurį atseit neišsimiegu, dar kaltinau orą ir dar daug daug ką, bet, STOP, gi bėda bėdelė visai ne ten. Blogiausia tai, kad iki šiol nežinau kur. Neblogai, ania? Nu tokie niūradieniai užeina kada panorėję ir praeina lyg niekur nieko. Po jų mano meilė sako "O, tu ir vėl beveik normali" :))))) Beveik, nes normali aš nebūnu.... :)))))
Aišku, gerai pagalvotum, įsigilintum ir ten, kažkur po kietuoju smegenų dangalu rastum susikiūtusią susitraukusią viso to priežastį, bet, aij nu aij, lai tūno tenai, jeigu patinka. Nes pati jin iš esmės kvaila ir banali - kaip antai - kodėl Lietuva nėra kur nors, kur šilta arba kodėl Dievulis leidžia Afrikos vaikam badaut? :)))))))Vat ir vaikštai dėl tos vienintelės priežasties susisukęs kelias dienas. bet praeina - ir vėl gerai. Jaučiu, kad visiem taip būna. Visiems alei vieno (nnu nebent nebūna tiem, kurie visada vaidina laimingus ir visų draugus - nors, turiu pripažint, kad jie slepia daugiau pykčio nei aš per PMS'ą wuahahhaaa :))))).
Tai vat, pasipasakojau. Kai Jum užeis ta tokia niūrumo banga, tik jau neklauskit manęs, ką daryt. Nu nieko nedaryt - reik pralaukt. Visos sunkios dienos kažkada baigiasi.O vat tadaaaaa, jau atsigavę, galit rodyt špygas (nu ir fack'us, jeigu norit :D :D :D) tai susisukusiai niūrybei kažkur smegenyse ir tyčiotis, kad vėl užėjo geros dienos.
Va taip vat, katiniūūūūkai :)))))) Su tom gaidelėm ir baigiu šitą visiškai išprotėjusį įrašą, kuris be abejonės patiks mano sesei, kuri retkarčiais pasityčioja iš mano psichodelinių įrašų, ir tiems, kurie juos perskaitę kartais pagalvoja, kad galutinai užsidepresavau prispausta tokių globalių problemų kaip karas Irake. Nu jau nu jau, wuahhahahaaa :))))

Varom miegeliooooo (nesvarbu į savo nuosavas, ar į viešbučiuose užsakytas lovas wuahahahhaaaaa) .....? :)))))

Apie laimę

Šiandien Laisvės alėjoj daviau elgetaujančiai močiutei du litus - nusprendžiau įteisint šiandien dieną bent vienu geru darbu. Jin padėkojo ir sakė "Vaikeli, eik su Dievu". Aš ir ėjau - įsivaizduodama, jog šalia eina ir Dievulis, šluodamas gatvę savo ilgo apsiausto skvernais. Ha ha :)))
Geeeeera daryt kitiems žmonėms gera, ania?
Aš, pavyzdžiui, šiandien neapšaukiau padavėjos, kai sumaišė padažus ir atnešė ne baltą, o raudoną. Ir visai nesupykau dėl to, kad meistrai blogai sutaisė mano Opel'į, nes jie tas klaidas ištaisė. Ir kai ryte iš įpratimo aš atsidariau kapotą, kad patikrinčiau aušinimo skysčio lygį, manęs du kaimynai paeiliui pasiteiravo, ar nereikia pagalbos. Spėju aš su atidaru kapotu atrodau ganėtinai juokingai ha ha :))) 
Man kiekviena diena pilna didesnių ir mažesnių džiaugsmelių. Kartais jie prasideda itin skania vyro padaryta kava, o baigiasi tarkim tuo, kad neseniai atradau šokio aerobiką ir kiekviena treniruotė man vis dar sukelia tą atradimo džiaugsmą. Kartais mane iki ašarų prajuokina pasakojamos istorijos ar juokingas katinas kieme.
O ryte nuotaiką pakelia apniukęs ir rūko gijom nutįsęs Nemunas.
Šeštadienį aš pasileidžiu kokią nors gerą muziką ir tvarkydama namus šoku. 
Taip ir dėlioju dieną - kaip kad mozaiką - iš daug mažų dailių detalių, kurios užgožia visus blogus ir piktus dalykus, kadangi jie visiškai neverti nė vienos mano sugadintos nervų ląstelės. Tyčiojuosi iš kitų realybės - mano pasaulis neliūūūūūdi, ha ha.... :)))

Slow motion

Jeigu sužinotum, kad rytoj mirsi, kaip norėtum praleist paskutinę savo gyvenimo dieną...?
Ar tai būtų rami, kupina šeimyniško džiugesio diena, kurią praleistum tarp savo pačių brangiausių žmonių? O gal išprotėjęs, įspūdingas, vienintelis ir nepakartojamas, prikimštas nuotykių ir vienetinių akimirkų šėlsmas?
O gal supratimas, kad jau tuoj tuoj ateis ta minutė paralyžiuotų bet kokį judesį bei bet kokią mintį, ir viskas, ką galėtum padaryt, tai keikt likimą ir liet įtūžį ant kitų, kurių gyvenimas vis dar tęsis?
Kaip manot, ar egzistuoja Rojus? O Pragaras? Aš, nuo vaikystės ugdoma ir lavinama kaip dora katalikė, per lapkričio mėn. šventes žvelgdama į kapų žvakių liepsneles pagavau save šventvagiškai galvojant, kad, ko gero, visos tos istorijos apie patogiai ant debesėlių įsitaisiusius Dievulį su angelais bus pramanas. Ir kad nėra jokio pragaro, kuriam velnias su didžiulėm šakėm maišo gigantišką katilą su nedorėliais... :) Bet pagalvojau ir čia pat nuvijau tas mintis šalin - fui, Lina, fui, negražu taip galvot. 
Kai mirė mano dėdė, man buvo viso labo treji. Tuo metu man visai tiko paaiškinimas, jog taip atsitiko todėl, kad jis valgė mažai košės. Apie pačią mirtį klausimų man niekada nekilo - juos visus atsverdavo ir paaiškindavo tas idiliškas rojaus piešinėlis, kurį man uoliai piešdavo tėvai. Būtent jų dėka aš ir dabar turiu tokį šiek tiek suasmenintą pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimą, kai mirtis toli gražu nereiškia pabaigos. Ir žmogaus kūną aš įsivaizduoju kaip dvilypį organizmą, po kurio mirties įvyksta pasidalijimas - fizinis kūnas suyra, o dvasia, kaip koks mažas balkšvas vaiduoklėlis nuplevena tiesiai į dangų - kad pratęstų savo amžiną gyvenimą. Niekada net nesusimąstydavau, kad gali būt kitaip - toks galvojimas padėdavo lengviausiai susitaikyt su, pavyzdžiui, dar vieno katinėlio mirtim, kadangi aš įsivaizduodavau, jog tas padarėlis įsitaisė skaistykloj arba Dangaus prieangy (dažniausiai niekas nesugebėdavo dorai paaiškint, kurioj tiksliai vietoj sutelpa visi gyvūnai).
Dangaus nėra, - sako mano bedievis vyras ir tuoj pat apmėto mane argumentais, kuriuos pagrindžia mokslinėm tiesom. Aš klausau klausau ir tada klausiu jo, ar po mirties mes neturėsim kur susitikt. Išgirdus teigiamą atsakymą akimirką sutrinku ir net truputį paverkiu, nes staiga suima didžiulis graudulys. Gal tikrai visa religija buvo sugalvota saviapgaulei ir reiškiniams, kurie iš esmės turi nelabai gražią esmę bei prasmę arba yra tiesiog nepaaiškinami?
Visada tvirtindavau ir tvirtinu, jog aš priklausau tikintiems žmonėms. Tiems, kurie turi visą Dievybių trejybę ir uoliai jiems meldžiasi. Nemeluosiu, kaip ir dauguma, savo religiją esu šiek tiek suasmeninusi - retai lankausi bažnyčioje, nesilaikau visiškai visų Dievo įsakymų ir pamokymų ir neigiu kai kurias mūsų religijos tiesas. Tarkim kaip galėjo religija, iš esmės mokanti atleisti ir nepuoselėti blogio, kadaise degint ant laužo eretikus ir raganas? Juk jie irgi buvo žmonės? Arba kodėl Kryžiaus žygiai buvo tokie žiaurūs? Arba kodėl iki dabar yra išlikęs draudimas laidoti su katalikiškom apeigom žmones, kurie savo noru pasirinko mirtį? Juk dėl to jie netapo kažkuo kitu ir gal bent po mirties jiems reikėtų atleist? Ir dar vienas klausimas - kodėl seksas mūsų religijoj traktuojamas kaip kažkas purvino ir nešvaraus? Labai, labai daug diskutuotinų klausimų. Žinoma juos galima įvairiai interpretuot, ir spėju, dauguma kunigų mane išvadintų nieko nesuprantančia apie religiją, bet visgi manau, jog mūsų tikėjimas remiasi šiek tiek pasenusiomis ir per griežtomis dogmomis.
Juk jeigu aš tikiu, tai gal tai iš esmės jau yra gerai? Juk tikėjimas - tai pasirinkimas, o ne privalomumas ir griežtumas. Nemanot...?
Todėl aš, nuvydama išdavikiškas mintis apie realius ar nerealius dalykus, žvelgdama į Dangų visad pagalvoju, kad ten, kažkur tarp tų baltų debesėlių yra mielas Dievulis, kuriam nusispjaut į visas taisykles ir reikalavimus, kuriuos iš esmės sugalvojo tik pats žmogus. Ir kad egzistuoja ir Rojus, ir gal net Pragaras (o kur gi reikėtų padėt visus blogiečius...? :)))), ir Skaistykla, kur įsitaisę visi mano mirę katinai. Vien žinojimas, kad visa tai egzistuoja, suteikia savotišką ramybę ir tikėjimą, jog niekas nesibaigia čia, žemėje.
Matyt todėl tų, kurie tiki, pasaulis yra turtingesnis nei tų, kurie netiki. Nes net ir mano bedievis mylimasis kartais puse lūpų išsitaria, jog kartais ir jis tiki. Ir net patvirtina, jog tuo pačiu Dievuliu kaip ir aš. Ir visai nesvarbu, ar tai bus Buda, Alachas ar Jėzus - tikėjimas iš esmės jau yra geras dalykas.

Labanakt.
   

Nothing special

Žmonės kalba, kad tamsūs ir šlapi rudens vakarai sukelia depresiją, priverčia susiraukt vos išėjus į lauką ir iškart sugadina naujai nusipirktus batus.
Dar žmonės kalba, kad tokiom niūrom ir šaltom dienom nesinori niekur eit - daug labiau vilioja šilti patalai ir puodelis karštos arbatos. Arba Thera flu - dėl viso pikto.
Dar kiti sako, kad rudenį nuobodu, liūdna, drėgna ir kad išvis nieko nesinori.
Tai kodėl man norisi...? :) Kodėl būtent ruduo sužadina man kažkokią melancholiją, kuri, užuot ruošdama dvasią šaltajam periodui, skatina perversmus, stumia į priekį ir neleidžia nė akimirkai sustot?
Matyt aš kažkuo kitokia.
Nes net ir rytais nebeburbu, kad vėl reikia keltis ir eit į darbą.
Kad vėl aplijo mašiną ir net nebesimato, jog tik vakar ją ploviau su visokiais mandrais valikliais.
Kad aplink mane - didžioji dauguma niurzgų savanaudžių, kuriems vienas iš didžiausių malonumų - pasidalyt savo bėdom vien tam, kad jos sumažėtų.
Ruduo mane įkvepia, sužadina, žavi. Kažkaip lenktyniauju pati su naujais potyriais ir išgyvenimais, tarsi kiekvienas iš jų būtų Edisono lemputės ar telefono linijos išradimo svarbos - kad pajausčiau, kad patirčiau, kad sutirpčiau iš malonumo vėl ir vėl.
Ir tie tamsūs vakarai turi kažkokios magijos - tekšt tekšt lietaus lašai į langą, tekšt tekšt pajautimas, kad viskas, kas vyksta yra kažkas nepaprasto ir nepakartojamo.
Ir jokio noro pasukt laiką atgal - nes vis viena viską darytum lygiai taip pat ir kad šiandiena yra pats geriausias dalykas, kuris tau galėjo nutikt.
Myliu tave, pasauli... :)
   

Apie vyriškus ir moteriškus dalykėlius

Vakar darbe užkabinom tokią keistą temą. Nuo ko viskas prasidėjo tikrai nepasakysiu,  bet pavargusio po darbo savaitės penktadienio pasikalbėjimai pamažu pervirto į tokią temą, esą "moterys uzurpuoja pasaulį, tuo iššaukdamos lyčių maišymąsi - mat jos pačios vyriškėja, siekdamos perimt kuo daugiau darbų į savo rankas, o vyrai, tuo tarpu, moteriškėja". Po tokių žodžių feministės pasišiaušia kaip jūrų ežiai, doros namų šeimininkės pakinkuoja galvom, donžuanai paprašo nevaryt ant moterų, nes jos nuostabios, o SSRS įkvėpto mąstymo vyrai trenkia kumščiu į stalą ir iškošia - ""tikra tiesa!". 
Kaip yra iš tiesų? Ar moterys tikrai pasuko pasaulį atitinkamu kampu ir jų feministinės pastangos pagaliau davė apčiuopiamų rezultatų? Juk moteris jau senokai siekia būt lygi vyrui - vairuot automobilį, uždirbt šeimai pinigus, nuspręst kokios rūšies tinku tinkuot naujo namo sienas arba kur geriau pasikeist sutrūkusį automobilio radiatorių, nes jau kuris laikas kapsi aušinimo skystis. Bet ar tas savarankiškumas nebuvo iššauktas pačių vyrų? Kai paprasčiausiai nebelieka nieko kito, kai šalia nėra vyro, kuris atliktų tuos visus "a la vyriškus" darbus arba yra toks, kuris to nesugeba, gal pati geriausia išeitis - pasirūpint savim pačiai? Nes jeigu visos Veronikos ir Marceliutės, suviliotos ir paliktos vyrų ėjo skandintis, kadangi nebūtų priimtos į visuomenę kaip vienišos mamos, tai šiandien moterys ima ir pasirūpina ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvenimais.
Reik pripažint, jog, palyginus mūsų tėčius su mūsų bendraamžiais vyrai, rastumėm nemažai skirtumų. Jeigu tėtis moka pataisyt mašiną pats, tai dabartinis bičas kantriai sėdės ant sofutės servise ir gers kavą, o apie mašinos taisymą žinos tik teoriškai. Bet jis kuo greičiausiai išvardys Mojito sudedamąsias dalis arba paaiškins, kam reikalingas makiažo pagrindas. Garbės žodis, aš vos nežagtelėjau, kai vienas draugas lyg tarp kitko užklausė, kokį savaiminio įdegio kremą rekomenduočiau - esą žiemą nesmagu būt pablyškusiam. Oooohhhhhh, nu nors užmuškit, neįsivaizduoju vyro besitepančio įdegio kremais ir besigėrinčio veidrodyje atsiveriančiu vaizdu, kai tas kremas susigeria į jo gležną odelę. Jeigu tėčiai nedalyvaudavo gimdymuose, tai šiandien dauguma vyrų aršiai diskutuoja su moteriška kompanija apie ovuliaciją, nėštumo sukeliamus nepatogumus, mėnesines ar depiliacijos ypatumus, o vėliau stovi ilgiausiose eilėse parduotuvėje, kad nupirktų savo gracijai tamponų. Nu jau neeee, matyt aš irgi senesnio sukirpimo žmogus, bet nu visiškai nejauku, kai visi tie iš esmės paslėpti ir neviešinami dalykai išsakomi viešai ir dar vyro lūpomis - nu, atleiskit. Suprantu, jog tai, kad vyrai dalyvauja gimdymuose yra gerokai palengvinimas moteriai - žinoma, jeigu ji to nori. Bet, iš esmės, pats gimdymas fizine prasme tikrai nėra pats gražiausias vaizdas, ir nors gimęs kūdikis atperka visą jo negražumą ir pakylėja į nežemišką būseną, bet net aš, kantriai išklausanti visų žmonių pamąstymus, netekau žado, kai vienas bičiulis, neseniai apturėjęs tokį įvykį kantriai dėstė, kas kur ir kaip jo žmonai plyšo, ką ir kaip darė gydytojai - nu neeee, šito tai jau gal nereikia. Mūsų tėčiai neįsivaizdavo, kad įmanoma, jog vyras dalyvautų gimdyme. Jie su puokštėmis gėlių pasiimdavo savo žmoneles tiesiai iš ligoninės kartu su kietai suvyniotu kniurkiančiu vaikučiu. Gal buvo geriau? O gal ne?
Šią savaitę darbe užsiminiau, jog visą vakarą lyginau vyrui marškinius. Kolega paklausė, ar jis pats nemoka to daryt. Sutrikau - vyrai gi nelygina. Nu nors nugalabykit, nuo vaikystės nė kartelio nesu mačius tėčio su lygintuvu - todėl ir savo sužadėtiniui neleidžiu prie jo artintis. Aišku, būtų mirtinas atvejis - išsilygintų, bet kol aš esu šalia, tokius darbus darau aš. Nes jeigu jis paimtų lygintuvą, tai gal man reikėtų griebt įrankių lagaminėlį ir nert į santechnikos subtilybes? Nu jau neeee.... :) Kiti darbų pasidalijimas - viskas tvarkoj, bet tokius darbus kaip indų plovimas, grindų siurbimas, dulkių valymas aš vadinu belyčiais - juos gali atlikti ir vyras (žinoma, kartu su moterim arba kai jinai negali), nebijodamas, jog nuo to nukentės jo ego.
Man nepatinka moteriški vyrai. Juk poroj pakanka vienos moters, tiesa...? O dabar į galvą atėjo nepadori mintis - o vibratorių, įdomu, išrado moteris ar vyras? Kelios minutės google.lt ir spėkit? Moooteris - tokia Kelsay Stinner, 1880-aisiais metais... Ir nors jis buvo sukurtas grynai medicininiam naudojimui ir gydymui, vėliau jo paskirtis truputį pasikeitė. Tai gal tikrai moteriškės uzurpuoja pasaulį ha ha...? :)))   
Manyčiau, jog šita tema - pakankamai slidi. Vieniems atrodo vienaip, kitiems, tuo tarpu - visai kitaip. Nežinau tiksliai, kas kaltas dėl tokių pokyčių - ar tai, kad moterys suaktyvėjo, ar tai, kad vyrai  nusprendė geriau jau atsisakyt savo prigimties ir pareigų, užuot su jomis kariavę. Ir vis viena, nepaisant visų moteriškėjimų, manau, jog kiekvienas vyras bent kartą gyvenime yra pagalvojęs, kad "aij, ta boba", kai moteris kažką padaro ne taip, suklysta ar dar kažką. Tarkim pas mus darbe irgi egzistuoja nuomonė, jog moteris niekada taip sklandžiai nesudirbs su gamybiniais projektais kaip kad vyras. Nu bet tai taip ir yra - vyrų protai kažkaip pritaikyti lengviau dirbt su techniniais dalykais. Vyrai ir vairuoja geriau. Ir kerpa. Ir gydo.... :)
Ir nors tai subjektyvi mano nuomonė, bet aš niekada nesirieju su tais, kurie tvirtina priešingai, kadangi tokios diskusijos - visišskai bergždias reikalas. Panašiai kaip senai tikinčiai močiutei bandyt įrodyt, kad nėra Dievulio.  
Taigi nežinau, ar ta vyrų ir moterų niveliacija iš tiesų egzistuoja, ar čia paprasčiausiai prisitaikymo prie kintančių gyvenimo sąlygų bei aplinkybių rezultatas. Bet kuriuo atveju, kol visi ginčysis ir bandys kelt nesibaigiančius klausimus šita tema, aš pabūsiu moterim. Ta, kuri virs sriubą, lygins drabužius ir dažysis lūpas.
Ir nors pati vairuoju, įsuku atsisukusį varžtą ar žinau, kaip pritvirtint iš kompozito padarytą stendą prie sienos, visgi daugumą dalykų JIS išmano gerokai geriau. Ir kartais aš sužadėtinį specialiai išprovokuoju, kad pasakytų paskutinį griežtą žodį - nes Jūs - juk vyyyyrai... :) Tokiais ir likit, nes vyriškumas - labai labai seksualu. Ačiū. :)

:)))

Nekalbadienis

Turiu klausimą (na taip gi - koks mano blog'as būtų be virtinės nuolatos keliamų klausimų, ar ne...? :)).
Kodėl vaikai taip skuba užaugt? Kodėl suaugusių pasaulis taip vilioja...? Ar dėl to, kad čia - linksmybės, savarankiškumas, laisvė, šėlsmas, draudžiami dalykai, jokių apribojimų ir pan.? Bet kodėl tiems vaikams niekas nepasako, kad, po velnių, tas suaugusių pasaulis yra toks sudėtingas...?
Prisimenu pirmą savo dieną Kaune - žliumbiau kruvinom ašarom. Ir ne dėl to, kad "o dieve, o dieve, teks gyvent atskirai nuo tėvų ir jų globos", nors visi galvojo, kad dėl to. Ne, sunkiausia buvo tai, kad akimirką pasijaučiau kaip auksinė žuvelė, per jėgą išmesta iš akvariumo - tarsi kažkas ėmė ir įstūmė dar dorai gyvenimo nepažįstančią 18-metę į tą kunkuliuojantį katilą, besivadinantį "Suaugusio žmogaus gyvenimas". Buvo labai baisu, nes supratau, jog nuo šiol už viską esu atsakinga aš pati - už savo veiksmus, sprendimus, elgesį ir tik nuo manęs priklauso, ką ir kaip aš noriu dėliot besiruošdama rytojui. Baugina viskas - nežinau/nemoku/negaliu, o iš pašalių skamba padrąsinantys lozungai, kurie labiau trikdo ir verčia jaustis silpna, nei kad įkvepia ir stumteli į priekį.
Bet matyt viskas taip ir sudėliota, kad tas virsmas iš vaiko į suaugusį žmogų užtrunka gana neilgai - "suaugėlių pasaulis" gana lengvai įtraukia į savo gretas naują narį. Ką ten įtraukia - tiesiog įsiurbia, įmurkdo į pašėlusią tėkmę, kurioj susilieja beprotiškas tempas, greitis, linksmybės, muzika, tonos naujų patyrimų ir žinių, nauji atradimai ir dar begalės dalykų, kurie iki tol viliojo. Pamažu suvoki, jog tau nebeegzistuoja tokie draudimai kaip "N-14", kad alkoholio skyriuj tavęs nebeprašo paso, kad išgirdus žodžius oralinis seksas ar kunilingas neberausta skruostai ir kad, pagaliau, tu pats gali spręst apie tai, ką veiki ir apie tai, ką veiksi rytoj. Oh yeah, It's my life that rules! Bet tada, vieną rytą tu pabundi ir supranti, kad bliamba, vaikystėj visgi buvo lengviau. Supranti tokį dalyką, kad jeigu pramiegosi autobusą ir nespėsi į stotelę laiku, vairuotojui bus nusišvilpt, nors ir kakta plosies į IKARUS'o galą, jeigu universitete ar darbe padarysi klaidą, dėstytojui / bosui visiškai nerūpės, kad tau vakar paprasčiausiai tingėjosi, o policininkui nebus įdomu, dėl kokių priežasčių palikai automobilį neleistinoj vietoj - jį sėkmingai galėsi pasiimt iš aikštelės, kurioj saugo tokių pat nevykėlių kaip tu transporto priemones. Ir visiems tu būsi dzin - yep, wake up, darling - sveikas atvykęs į suaugusių pasaulį, kuriame kiekvienas atsako už save. Taip mes ir gyvenam - nuolatos spręsdami skirtingo svarbumo ir reikšmės uždavinius, nuolatos skatindami progresą, kad neduok die, neužkluptų stagnacija. Nes suaugėlių kasdienybė - daugybė liepiamosios ir tariamosios nuosakos veiksmažodžių, kurie sudėlioja lavina sudėtingų, painių, klausimų ir uždavinių, iš kurių daugumos sprendimai bei atsakymai nulemia rytojų. Fuck it, tą nuolatinį smegenų kvaršinimą - kas? kada? kaip? kur? Ir nors retkarčiais ir pasileidi tom rudenėjančio miesto gatvėm spardydama kojom margaspalvius lapus ir bandydama įsileist į kasdienybę vaikiško valiūkiškumo ir naivaus požiūrio į gyvenimą, visgi ta saviapgaulė vieną dieną baigiasi ir nejučiom vėl pradedi kelt tuos nesibaigiančius klausimus.
Aš kartais pavargstu būt suaugusiu žmogum. Pavargstu spręst sudėtingus uždavinius su aibe kintamųjų, nuolat keliant klausimą ar tai, ką darai, yra gerai ir ar tai bus gerai rytoj. Adomui su Ieva buvo bepigu, kai visą pasaulį sudarė tik jiedu - gyvenk ir žvenk. Bet jeigu jau jie iš to gero gyvenimo sugriešijo ir pasirinko klaidų kelią, dėl kurio Dievulis baisiausiai užsirūstino, tuo pradėdamas mūsų visų nuodėmingųjų erą, tai ko norėt iš šiandieninių žmonių, kurie vis dar turi tų, dviejų pasileidėlių, nemokančių susidėliot gyvenimo prioritetų, genų? :)) Kiekvienas iš mūsų pats pasirenka savo gyvenimo būdą ir visi tie skirtingi segmentai susipina į sudėtingą ir painią suaugėlių kasdienybę, kuri, be visų savo trūkumų, yra neabejotinas rytojaus variklis. O pačiom sunkiausiom dienom, kai atsibosta būt rimtu ir suaugusiu tos kasdienybės segmentu, galima laikinai paimt atostogas ir padaryt ką nors tokio nepadoraus / neleistino / vaikiško ar netgi pašėlusio, kad į visus savo tvarkingai sudėliotus vertybių / uždavinių / galimybių ir tikslų stalčiukus įsileistum bent truputį valiūkiško šėlsmo. Ir visai nesvarbu, kas tai bus - braškinis saldainis ant pagaliuko, patrakus karuselė ar protu nepaaiškinamas elgesys - jeigu tai padeda bent akimirkai pamiršt suaugėlių gyvenimą, - vadinasi viskas yra tvarkoj. nes, jeigu nepastebėjot, vaikai ne klausia, jie daro - ir tik vėliau pagalvoja, ar jiems patiko ar ne. Jeigu taip - vadinasi, viskas gerai. Jeigu ne - vadinasi ieškosim kažko įdomiau. 

Nes galimybių - milijonai.

 

   

Apie tuos vienintelius

Šiandien su drauge kalbėjom apie vestuves - visus tuos techninius dalykus - sukneles, šukuosenas, vakarėlio dydį, svečius ir pan., vienu žodžiu mums abiems ir kiekvienai normalaus mąstymo ir orientacijos (wuahahhaaa, kai užstūūūūmiauuu... :))) merginai su kraičiu aktualius dalykus. Atrodo, jog viskas - gana paprasta ir veikia pagal labai paprastą schemą susirandi - sumoki pinigus - gauni rezultatą. Ir iš visų tokių rezultatų susideda viena didelė nuostabi šventė. Šiandien ruošt šventę - gana paprasta, kadangi pasiūla viršija paklausą. Vienintelė bėdelė - finansai. Jeigu sėdi ant pinigų maišiuko, labai lengvai susiveiksi, kad tą didžiąją dieną tau po kojom kristų paauksuoti žiedlapiai, ant piršto puikuotųsi vienetinio modelio žiedas su deimantais, o svečiai aplinką stebėtų iš už didžiulių šviežių gėlių, parskraidintų tiesiai iš Maroko, vazonų. Jeigu neturi pinigėlių - irgi ne bėda - gali susikurt jaukią, mažą šventę sau ir artimiausiems draugams, kai suknelė bus persiūta iš mamos seno kostiumėlio, fotografuos gera bičiulė, o į orą kils balionai vos už porą litų. Ką, negerai? Gerai, net labai ir, svarbiausia - tikra. Taigi su technine vestuvių puse viskas paprasta ir aišku - vienintelis dalykas - susidėliot norus ir galimybes į gretimas eilutes ir surast tinkamą išeitį.
Kai aptarėm visus tuos dalykus, bičiulė išsitarė, jog visgi yra ir daugiau dalykų, kurie neduoda ramybės. Ir tai tikrai ne būsimo torto papuošimų spalva ar pamergių skaičius. Klausimas kur kas sudėtingesnis - kaip panaikint nerimą, kuris, net neabejoju, savaime ar nesavaime kyla prieš vestuves dėl to, ar nesuklydai pasirinkdama žmogų, su kuriuo eisi link altoriaus ir, suspaudus ranką, žiūrėdama tiesiai Dievuliui į akis tarsi šventus priesaikos žodžius...? Kaip žinot, kad tas žmogus su tavim bus visą gyvenimą ir kuris bus ne jo tėkmę stabdantis ir iškreipiantis, o harmonizuojantis ir skatinantis veiksnys...?
Mano viena draugė jau seniai tvirtino, kad jaunystė yra unikali tuo, jog gali rinktis - ieškoti ieškoti ir dar kartą ieškoti, kol atrastas variantas bus pats geriausias, nes tik visiški nevykėliai gali aukot save žmogui, kuris to nevertas ir kuris šalia tik dėl patogumo. Bet ar tu pats esi toks tobulas, kad galėtum kelt aukštus reikalavimus žmogui, būsiančiam šalia, a...?
Todėl bičiulei, išsakiusiai savo nerimą, nežinojau ką sakyt. Ar tai, kad tau čiut čiut neramu reiškia, kad tu abejoji tuo, ką turi? Hmz... Ar tai - visiškai normalu? Juk kiekvienas, susiradęs antrą pusę tikisi, jog su ja nugyvens ilgą ir laimingą gyvenimą. Juk taip galvojo ir tie, kurie pompastiškai deklaravo savo jausmus, žvelgė vienas kitam į akis aistros kupinais žvilgsniais ir dalijosi dantų šepetėliais, o kiek vėliau vadino vienas kitą šlykščiais žodžiais ir svaidėsi neapykantos kupinomis frazėmis bei šaukimais į teismą. Ar tokiu atveju jų meilė buvo netikra...? Aš manau, kad tokie pavyzdžiai (draugai, giminaičiai, kolegos ir pan. - juk jų apstu) ir kelia nerimą - o ką, jeigu ir man taip bus...? Blogiausia yra tai, kad nė vienas iš mūsų nežino, kad bus ateity ir kada žengt žingsnį, kad išvengtum klaidos. Nesvarbu ar tai - ne laiku išartas žodis ar pasiryžimas aukotis dėl kažko, kad vėliau visiškai prarastum autonomiją.
Hmz.
Sakyčiau šeimyninis gyvenimas turi šiokių tokių paralelių su šuoliu parašiutu. Nemanot? Variantai du - tikintis laimingos ir gražios baigties, pačių stipriausių išgyvenimų, tikint savo ir kito žmogaus jėgom drąsiai žengt pro lėktuvo duris tiesiai dangui į glėbį ir mėgautis pojūčiais, arba - trypčiot vietoj, bijant atsakomybės, laukiant, kol gal kas nors nuspręs ir paprasčiausiai pastums, nes juk gėda prieš kitus jeigu neišdrįsi, o be to juk visi iššoko, kaip čia atsiliksi, bet aij.... Gal bus blogai - juk gali susižalot visaip kaip. Kaip pasielgtum tu?
Aš - nedvejodama šokčiau. Nes šią minutę tikiu savo jėgom, tikiu žmogum, kuris šalia ir tikiu, jog parašiutas bus tvarkingai sudėtas ir stiprus, kad, be neatleistinų stresų leis mėgautis pačiais stipriausiais ir tikriausiais išgyvenimais.
O jeigu vis dvejoji, keli klausimus, šokinėji, lygini su kitais, ieškai ir jeigu kitaip, nei daugumai tai nesibaigia vien nerimu prieš vestuves - vadinasi kažkas ne taip. Ir kai pagaliau rasi tą žmogų, ne tik nebeliks abejonių, bet ir nublanks tokie dalykai kaip suknelės modelis ir kaina, torto šokolado kokybė ar puotos mastai.
Nes tikri jausmai nemėgsta pompastikos ir jų esmė slepiasi tikrai ne šakočio rageliuose ar žiedų deimantuose.
Netikit...? 

Šeimyniniai vaizdeliai (3)

Aš: Žinai, zuikeli, kad McLaren'ai gamina vaikiškus vežimėlius?
Jis: Vežimėlis - mersas? Geeeeras, vadinasi mūsų vaikai važinės su mersu. Kaip tėtis. Nors ne - turi būt lygybė. Jeigu bičas - tada su McLaren'u, o jeigu mergaitė - su Opel'iu. Nu kaip mama. Nežinai, saulyt, o Opel'iai gamina vaikiškus vežimėlius...?
:)))))

Touch me if ... you can't :)

Prisilietimai sucks.... :))) Iš tikro tai - saviapgaulė. Patinnnnkkkaaaa..... :) Ir nors išveda iš pusiausvyros, laikinam error'ui išjungia smegenis ir visus pojūčius sukoncentruoja į liečiamą kūno plotelį, kuriame visos nervų šaknelės susirikiuoja kaip alaviniai kareivėliai, kad patirtų kuo daugiau malonumo. Net mano katinas, ir tas, savo murkiančiu proteliu išmąsto, jog ryte, meiliai trindamasis man į skruostą ir glaustydamasis prie alkūnės gerokai greičiau išsireikalaus ėdesio, o prisidirbęs - negaus į savo pūkuotą pasturgalį.
Kartais pagalvoju, kad kito žmogaus lietimas -  jau iš esmės gana intymus veiksmas. Tam, kad paliestum, turi priartėt pakankamai arti lietimo objekto, įsiveržt į jo privačią erdvę, užuost jo kūno kvapą, panaikint visus draudimus ir apribojimus ir ... liest. Todėl niekada negalėdavau pakęst važiavimo sausakimšu troleibusu - kai šalia stovintis kaimynas tau alsuoja į kaklą, gretima močiutė įspraudžia savo rankinę praktiškai tarp kojų, o priekyje stovinčios paauglės akivaizdžiai aptarinėja batus, garsiai svarstydamos, kad "visai neblogi batai, norėčiau ko nors panašaus, tik kulnas durnas - kas čia per aukštis tik 5 cm". Dar nelabai mėgstu, kai mane liečia ne visai man patinkantys žmonės. Ima už rankų, apkabina, glosto - et, jack. O vat kai šalia - mielas žmogus, tada tai viskas kitaip. Tada kiekvienas prisilietimas žavi ir jaudina. Žinot kas yra drugelių bučinys? Švelnus blakstienų priglaudimas prie skruosto. O žinot, kaip sveikinasi eskimai? Pasitrina nosimis... :) O ką daro vaikinas, kuris eina šalia jam patinkančios panelės ir nori artimesnio kontakto? Teisingai - jis paima ją už rankos.
Nesakykit - prisilietimai intymus dalykas. Juk palietęs žmogų (ypač, jeigu tas žmogus - tavo svajonių/slaptų dūsavimų objektas) panaikini visas Jus skiriančias sienas tam, kad galėtum įsivaizduojamą dalyką padaryt visiškai realų. Ką ten realų - netgi esantį per ištiestos rankos atstumą. Nes svajonė staiga virsta gyvu, apčiuopiamu žmogum - su šiltom rankom, švelnia oda ir tokiom pačiom kaip tavo nervų šaknelėm, kurios tik ir laukia, kol galės į smegenis pasiųst naują seriją impulsų.  O lūpos pačios ištaria tiek daug kartų kurptą sakinį - "oho, tai štai ką reiškia tave liest...". O jeigu leidi tave liest ir tau tas patinka - vadinasi tas žmogus tau artimesnis, nei kiti.
Mano vienas pažįstamas sakė, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kuris būtinas panai, esančiai šalia, kad jos oda būtų švelni. Kaip kokio persiko.Visai originali idėja - tikrai gerokai geriau nei reikalavimas būt tamsiaplauke ar turėt C dydžio krūtinę. O ką jam vargšeliui daryt, jeigu jo pirštų galai - ypač jautrūs...? :)
Ir landūs. Ha ha.... :)))
Lyriškas šiandien mano įrašas, ar ne...? Sakau - veikia ruduo. Matyt ir visų šiluminių mazgų sukinėtojai neskuba atsukt didžiulių kranų, už kurių slepiasi šiluma, kad miestų gyventojai kuo ilgiau patirtų, ką reiškia šilti vakarai su arbata, apsikamšius pūkinėm antklodėm, nesibaigiantys pokalbiai ir ... prisilietimai. Tikri, natūralūs, legalūs, visiškai neribojami ir nenormuojami prisilietimai.

***

Aaa, nekvėpuok man į kaklą. Labai kutena... :) Geriau pabučiuok čia.
Ir dar čia. 

***




Labanakt!
  

Tėtei ir mamai

Šiandien pas mus šeimoj šventė :) Lygiai prieš trisdešimt metų tėtė vedė mamą :) Įsivaizduojat? Trisdešimt metų kartu :)
Tada tėtis buvo jaunas bičas, kuris nešiojo akinius juodais rėmais ir kliošines kelnes. Mama buvo jauna pana didelėm akim ir blondiniškom kasom.
Vieną vakarą, miestelio kultūros namuose, vyko diskoteka. Ir, grojant ABBA, tėtė pakvietė mamą šokt. Mama, spėju, pakikeno, pasimaivė, bet ... sutiko. Šoko šoko, tada tėtė palydėjo savo naują simpatiją namo ir romanas prasidėjo. Iš to sekė ilgi pasivaikščiojimai vakarais, romantiški pasiplaukiojimai valtim, kibirai braškių ir pasivėžinimai tėtės Java. Tada sekė romantiškas pasipiršimas (nes tėtė labai norėjo tuoktis, mama dar truputį pasilaužė, bet vėliau sutiko :))). Ir tada atėjo 1981 - ųjų metų rugsėjo 19-ta diena. Ir tądien buvo civiliškai įteisinta mūsų šeimos istorija.
Mama ir tėte, myliu Jus labai labai ir Jūs patys nerealiausi tėveliai ever forever!!!! Viskas, kuo dabar esu, ką turiu ir ką moku, ir išvis tai, kad esu yra tik Jūsų dėka.
Ačiū.  

Sekmadieniškai receptinis įrašas

Man patinka rudeniški rytai. Ir vakarai. Nes jie tokie... ypatingi :)
Ir savaitgaliai rudens kažkokie... jaukūs :) Ania ania?
Šis kaip tik ir buvo vienas iš tokių - intensyviai aktyviai jaukus. šiandien gaminau pietus. Kadangi tokia šventė mūsų namuose nebūna labai dažnai (ha ha ha :))) ir, be to, aš labai mėgstu fotografuot maistą, ir (atsiprašau, Viktoooorija, žinau, kad tu negali pakęst tokių įrašųųųų :))))) kadangi Jums visiems be proto įdomu, ką aš gaminau wuahahhaaaa :))))), taigiiiii - sekmadienio pietų reviu... :)
Šiandien gaminom (taip taip, į gaminimą įsitraukė visa šeima :))))) rudagalvės menkės filė su daržovėm.
Pirmiausia trinam žuvį prieskoniais (žuvis - tik filė, negaliu pakęst kaulų, prieskoniai - tik natūralūs, be visokių ten E n-tujų :):

Tada - apkepam daržoves (morkos + svogūnai + česnakai + paprikos + žolelės):

Tuomet imam gabaliuką žuvies, dedam į foliją ir kraunam ant viršaus daržoves bei Džiugo sūrį (tas tai tobulas daiktas - lietuviškų sūrių karalius :)

Kiekvieną gniutuliuką gražiai užlankstom ir kepam apie 30 min, tuo pat metu pakepam daržovių garnyrui:

 
Tuo metu, kol viskas kepa, Bagis (be kurio neįmanomas joks mano receptinis įrašas) linksminosi savais būdais:

Po to buvo taip:

Irgi tamparamparammmm  - rezultatas!!!!

Skanu, labai :) Ir dar ir sveika :) Proporcijų neklauskit - visada viską dedu "iš akies".
Kadangi pietūs jau savaime buvo šventiški, netgi išsitraukėm šventinius puodelius (kurie šiaip jau nepatogūs, bet labai elegantiški :):

O desertui, prieš važiavimą į svečius, užsukom į Mac'ą ledų... :) Mmmmm .... :)
Toks kompleksiškai geras savaitgalis.
Geros naujos savaitės, mielieji!!!

Resolve

Aš kartais pasijaučiu labai svarbi.
Įkvepianti.
Raginanti.
Skatinanti.
Žadinanti permainas.
Nors ir negalim.... :)

Tu man nemelavai, kai sakei, kad mano dėka viskas pasikeis...? Nebūčiau taip sugalvojus pati. Net nedrįsčiau.
O tu ėmei ir sugalvojai.
Ne tik sugalvojai - pradėjai viską judint nuo pačių pamatų, nes nuo šiol viskas bus kitaip.
Aš stebiu tave... :)
Ir žinau - tu gali.
Tau pavyks.

****
Love. Love. Love... :)

Changes

 Kiekvieno žmogaus gyvenime būną tarpsnių, kai kažkas pasikeičia. Dažniausiai tokiu atveju griūna iliuzijų ir pirminių nusistatymų piramidės, kai supranti, kad tai, ką iš tiesų galvojai esant ne tuo, kas yra iš tiesų, pasirodo yra truputį kitkas. Dažniausiai tokie tarpsniai susiję su naujais atradimais gyvenime - tarkim, kai supranti, kad vaikus moterys visgi pagimdo pačios, o gimimas - tai ne toks paprastas dalykas, kai kiekvieną kartą prapjauna pilvą ir išima vaikelį, o siūlė labai greit sugyja. Ir kad serialuose rodomi vaizdeliai - anaiptol neatitinka realybės. Arba kad Dantukų fėja - tik išgalvotas dalykas, o iškritusius dantis iš po pagalvės išima tėvai, o ne ji. ir kai supranti, jog senelis, kuris vieną dieną užmigo, nes jam atsibodo mūsų kaprizai, nepabus, kad ir kokie geri mes bebūtumėm. Dažniausiai tokios krizės būna vaikystėj, kadangi suaugusieji stengiasi iš visų jėgų apsaugot vaikus nuo karčios realybės - tam yra kuriamos gražios istorijos, kurios padeda kuo ilgiau išsaugoti vaikystę. Nes juk vaikystė - tai įvairiaspalviai saldainiai, rožinės svajonės ir snaigės, taip greit sutirpstančios ant liežuvio, o ne purvini, niūrūs ir negražūs suaugusių žmonių gyvėnimo elementai, su kuriais vaikai dar turėsiu daugybę progų susipažint.
Kuo vėliau - tuo geriau.    
Tačiau skrupulingai susidėliota vertybių/iliuziijų ir nuomonių prizmė kartais gerokais susvyruoja (ar netgi sugriūna) ir ne tik vaikų, bet ir vyresnių žmonių gyvenime. Paskutiniu metu vis pagaudavau save pamąstant apie tai, kad iki šiol galvojau, jog viskas yra gerokai kitaip. Apie ką aš? Ogi vėl - apie meilę ir žmonių santykius.
Kol esi apsuptas mielų, paprastų žmonių, kurie galvoja panašiai kaip tu, nekyla klausimų, kaip viskas yra iš tiesų. Tačiau vėliau, kai pažįstamų/draugų ratas išsiplečia, o visų jų gyvenimo vingiai ir gyvenimiški pavyzdžiai pasirodo esantys ne tokie jau idiliški, nejučia suvoki, jog viskas - ne taip jau gražu, kaip kad manei. Kad graži, tikra meilė egzistuoja tik serialuose, kad vaikų auginimas - ne vien malonus dalykas, kad abipusė trauka pagrįsta anaiptol ne siekiu paprasčiausiai platoniškai pabendraut, kad ištikimybė buvo sugalvota kvailių ir kad visi tave myli tik tada, kai tau sekasi. Šitie ir dar daug daug "realybinių" dalykų susideda į vieną didelį rinkinį, kuris savo svoriu negailestingai prispaudžia, o gal net ir sunaikina ne tik rožines svajones, bet ir šviesias spalvas apskritai. Tada prasideda pykčiai, nusivylimai, netesėti pažadai ir griūnantys planai.
Spėkit, kaip man pavyko atlaikyt tokią gręsiančią iliuzijų griūtį? Paprasčiausiai pasižiūrėjau gerokai plačiau ir, tarp visų gyvenimų istorijų radau tas, kurios visiškai atitinka mano susikurtus idealistinius ir rožiniais pūkučiais apkaišytus vaizdinius. Wuolia - čia atsirodo ir tobulos, gražios, o svarbiausia - ilgalaikės meilės pavyzdžių, tikros, ištikimybe, pagarba ir atsakomybe pagrįstos draugystės elementų, natūralių, nuoširdžių šypsenų ir juoko, pačių gražiausių norų ir svajonių išsipildymo. Įdomiausia yra tai, jog visi tie pavyzdžiai visą laiką buvo šalia - tarp pačių artimiausių man žmonių, ir, plėsdama savo akiratį laikinai buvau apie tuos gražius pavyzdžius pamiršus.
Kitą kartą, kai tvirtinsi, jog tikra "meilė neegzistuoja", "visi vyrai - kiaulės" arba "visos karjeristės karjerą padarė per lovą" pagalvok - gal paprasčiausiai pasirinkai neteisingus pavyzdžius? Juk vienetai - tai ne visuma, o tik išimtis.
Ir rožinis balionėlis vėl pakyla į dangų... :)
   

Pasaka apie du zuikius

Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis ji girdėtų.

- Ar žinai, kaip aš Tave myliu? - paklausė jis.

- Ak, turbūt ne… - susimąstė Didysis Rudis.

- Va taip! - Mažasis Rudis plačiai išskėtė letenėles į šonus.

Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.

- O aš Tave myliu štai kaip! - tarė jis išdidžiai.

“hm, nieko sau…” - pamanė Mažasis Rudis.

- Aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenėles! - tarė mažylis.

- O aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos! - atšovė Didysis Rudis.

“tai bent! - iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis. - o, kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!”

- Aš Tave myliu per visą takelį iki pat upės! - sušuko Mažasis Rudis.

- O aš Tave myliu per visą upę ir iki pat kalnų! - tarė Didysis Rudis.

“oho, iš tiesų toli…” - pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Žvairiukas pažvelgė pro dygliuotus krūmus aukštyn į beribę tamsią naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau…

- Aš Tave myliu iki MĖNULIO! - atsiduso jis ir užmigo.

- O, tai labai toli! - nustebo Didysis Rudis. - labai labai toli…

Didysis Rudis paguldė mažylį į lapų patalą ir, palinkėjęs saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę. Paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnabždėjo:

- Aš myliu Tave iki pat mėnulio – IR ATGAL!..

Simply

Pasakykit man, kaip įmanoma jo nemylėt...?
Kai botanikos sode jis kantriai fotografuoja mane iš kairės, iš dešinės ir iš priekio, ir vėl, ir dar kartą, ir dar, ir tik jam vienam pavyksta padaryt tokias nuotraukas, kad nejučia išsprūsta pratisas "...ohhoooo...". :)
Kai ten pat jis atlieka visais įmanomais draudimais uždraustą veiksmą - iš oranžerijos baseinėlio pagauna man vėžliuką, kad parodytų mažus jo nagučius. Ir rimtu tonu konstatuoja faktą, kad net tas mažas gyvūnėlis jaučiasi visiškai saugus mano rankose ir drąsiai dairosi aplink.
Tik jam vienam pavyksta mane prajuokint iki ašarų prieš susitikimą su draugais - krykštauju balsu, rankom valydamasi nuo skruostų tušo nujuodintus skysčio lašelius. Draugams atrodo, jog aš verkiau ir jie paslapčiom manęs gaili. :))))
Jis net nesvarstydamas sustabdo automobilį tiesiog Mindaugo prospekto vidury, nes man staiga pasidaro liūdna. Ir kantriai aiškinasi priežastis, kol pasidaro geriau.
Paėmęs šratinuką, jis nubraižo mūsų būsimo būsto planą, sudėlioja baldus ir, parnešęs tą sulamdytą lapą į namus, laukia mano reakcijos - tada mes kartu kuriam ateities planus, vizijas ir iliuzijas.
Kartą užsiminė, jog nori dukrytės - mažos mano kopijos. O aš jį matau tėčiu - ramiu, rūpestingu, tačiau kartu - pašėlusiu ir nepakartojamu.
Mes galim susipykt dėl bet kokio menkniekio - dėl ne vietoj pastatyto puodelio ar spalvos pavadinimo. Susipykstam tam, kad galėtumėm susitaikyt. Nes pas mus nebūna nekalbadienių - per daug branginam kiekvieną kartu praleistą minutę.

Žiūriu į jį ir galvoju, kad, ko gero, kažkas iš aukščiau tvarko viską taip, kaip turi būt. Kad kiekvienas takelis atvestų į teisingą kelią. Kad kiekviena klaida būtų ištaisyta taip, kaip reikia.
...ir pasakykit man dabar, kaip gi įmanoma jo nemylėt? :)
...kaip įmanoma užmigt ne kartu, kad sutiktum vienišą rytą?
...ir kodėl kava būna tokia skani tik tada, kai ją geriam kartu?


Love you.  

Sekmadienio norai

Nebenoriu fazanės ar kiauliuko.
Dabar jau noriu pelėdos... :)))))

Užuodžiu rudenį

Aha. Nes nu kaip jo įmanoma neužuost, kai visur aplink - vien tik rudeniniai ženklai?
Nes mano automobilio veidrodėly apsigyveno voras, kuris kiekvieną naktį sumezga didesnį ar mažesnį voratinklį ir kiekvienu kartu savo apvaliom akim stebi mane vairuojančią. :)
Kaštonai pradėjo krist.
Ryte virš Nemuno vis labiau susisuka ištįsusios rūko gijos.
Pamažu į miestą pradeda grįžt studentai, o vaikai vietoj saldainių ir žaislų po maximą tąso sąsiuvinius ir pieštukus.
Ir, nepaisant to, kad rugsėjo pirmą dieną man būna liūdna liūdna (ir kiekviena šita diena prasideda pokalbiais su tėvais, prisimenant visas praėjusias rugsėjo pirmąsias mokykloj), ankstyvą rudenį aš be proto myliu. Toks paslaptingas metas, ania? :) Pavyzdžiui mano vyrui ruduo - tobulas metų laikas, kuriam pagaliau atėjus jis džiaugiasi kiekviena diena - nesvarbu ar lija, ar ne. Prisipažinsiu - mano rudeniai jau kelis metus būna ypatingi - truputį smalsu, kuo šis bus kitoks. O gal, kaip tik - bus visiškai paprastas...? Ha ha :)))))).
Kai vakar viena klientė palinkėjo gero paskutinio vasaros savaitgalio, akimirką sutrikau - ėėėė, vasara jau baigiasi....? Bet atrodo tikrai baigiasi - tam, kad užleistų vietą nostalgiškam ir romantiškam rudeniui. Atrodo vėl prasidės seilėtų ir meilumu persisunkusių mano įrašų era - ha ha, juk ruduo ypač tinkamas meilei...? ;)  

Marry me :))))

How long...

Šiandien buvom svečiuose pas energingą 82-erių metų močiutę, kuri atkakliai spyrė vis dar neištekėjusią mylimojo pusseserę tai padaryt kaip įmanoma greičiau. Tokie argumentai kaip "taigi neįdomu vienai" arba "jau laikas gimdyt vaikus", aišku mums skambėjo kaip iš sovietinio mąstymo paveiktos operos "taigi visi tuokiasi - tuokis ir tu! Kaip čia dabar atsiliksi", bet vienas sakinys visgi nuskambėjo ypač tvirtai. Žinot koks? Ogi - "o ką tu viena veiksi senatvėj?". Ir juokas kažkaip pritilo. Prisipažinsiu - šitą temą jau senokai norėjau pagvildent.
Mūsų name gyvena gana nemažai pensininkų. Viena senutė, kurią jau kelis kartus esu paminėjusi ankstesniuose įrašuose (čia ta, kuri turi storiausią šunį rajone Pupą hmzz.... o gal Džekį? :)))) Vis juos sumaišau....), dar visai neseniai gyveno su vyru. Jiedu paeiliui vedžiodavo tuos bepukšinčius riebalų maišiukus paeiliui, kartkartėmis pasilazdavodami laiptinėj. Tačiau seniukas visai neseniai pasimirė - moteriškė liko viena kartu su tuo storu šuniu, kuris kiekvienu kartu skaudžiai primena jos vienatvę. Nežinau, gal man tik atrodo, bet močiutė po laidotuvių tarsi paseno keliais metais per keletą dienų - dabar, stebint ją iš šalies, susidaro įspūdis, jog jos tikslas - nugyvent dar vieną dieną. Kaip nors.
Kita senukų pora vis dar dviese. Moteriškė - gana prastos sveikatos, todėl vyras ją kiekvienu kartu kantriai veda stipriai įsikibęs į parankę. Neseniai sutikau abudu lifte - pasipuošę išėjo į parką truputį pasivaikšiot - besišypsantys, tvirtai atsiremdami vienas į kitą, lėtais žingsneliais ėjo tarp visų skubančių, lekiančių žmonių. Senelis netgi pakštelėjo močiutei į skruostą - ši vaikiškai sukikeno ir abu, plačiai besišypsodami, nutolo.
Jeigu jaunystėj, kol esi aktyvus, veiklus ir energingas, turi milijonus užsiėmimų ir veiklų, gali visiškai savim pasirūpinti ir žmogus šalia yra reikalingas tam, kad būtų gera, jauku, smagu, aistringa, kad galėtum kartu atrast naujus dalykus ir nepamiršt senų, kad galėtum dalytis kasdieniniais džiaugsmais, senatvėj tas žmogus tampa gyvybiškai būtinu. Nes vaikai vieną dieną užauga, tėvai pasensta, darbams tampi nebereikalingas, jauti, kaip nuolat senka jėgos, o visuomenė tave traktuoja kaip senelį, kurio pažiūros - senamadiškos. Aš manau, jog vyresniajam amžiuj gerokai pasikeičia vertybės - išmoksti vertint dalykus, kurių nepastebėjai anksčiau, ir, atvirkščiai, dalykai, kurie gerokai erzino, tampa bereikšmėmis smulkmenomis. Kaip gi kitaip paaiškinsi vyresnių žmonių draugystes, kurios kone alsuoja abipuse parama, pagarba ir ramybe? Jokių pykčių, jokių barnių - paprasčiausias džiaugimasis kiekviena kartu praleista minute, nes nežinai kuri iš jų - paskutinė.
Kai esi dviese, viskas atrodo gerokai paprasčiau - ypač senatvėj. Nes vienam iš poros mirus, mano manymu, numiršta ir kito tam tikra sielos dalis. Ir nesvarbu, ar su tuo žmogum praleidai visą gyvenimą, ar tik kelerius metus, artimos sielos pasitraukimas iš gyvenimo, mano manymu, prilygsta pasaulio pabaigai, nes tada skaudi vienatvė prislegia visu savo svoriu.
Toks ganėtinai slogus pamąstymas, ar ne? :) Matyt kaltas lietus.
Bet jeigu rimtai, aš kažkaip bijau pasent. Ir tik nereikia man pasakot, jog senatvė - neabejotinai nuostabus laikas, kai subrendęs, daug patyręs žmogus gyvena ramų, gal net sąlyginai aktyvų ir , be jokios abejonės, laimingą gyvenimą. Taip, tai tiesa - visi žmogaus gyvenimo tarpsniai yra nuostabūs, tačiau... kažkaip baisoka. Bet kažkodėl manau, jog praėjus n-metų, skaitydama šitą įrašą juoksiuos pilna protezų burna ir pasakosiu savo kretančiam seniukui, kokia kvaiša buvau - o jisai, pritardamas man, kaip Titanike kikendamas žiūrės į mano susiraukšlėjusias akis ir matys jose tą kvaišą - jauną, pašėlusią ir rašančią visokias nesąmones tam, kad vieną dieną galėtų jas paneigt.
Tada mes atsikelsim iš savo supamų kėdžių ir abu, kretėdami, tvirtai susikabinę rankom eisim į vietinę cukrainę gert kavos ir keiksnot valdžios bei vaistų kainų.
Tada jis pabučiuos mane į žandą ir aš, nuraudus kaip antaninis obuolys, irgi vaikiškai kikensiu.   

Gross

Tai vat, mielieji, atėjau truputį pasigirt - nuo šiol kai kuriuos mano blogų įrašus galit rast Interneto svetainėj www.jaunimogidas.lt :) O vakar vieną įdėjo ir delfi.lt (jeigu kartais nebūtų nuotaikos, galit pasikoliot su piktais komentatoriais wuahahhaaa :)))).
Tai vat. Pasigyriau. :)))))

Girly :)))

Kai...

... virpa visas kūnas, krinta iš rankų daiktai ir negali nustovėt vienoj vietoj ramiai.
... mintys sukasi pašėlusiu greičiu bet žodžiai liejasi ne tokia linkme ir ne tokiais sakiniais, kokiais norėtum.
... kraujas stingsta venose , čia suplūsdamas į skruostus tam, kad nudažytų juos skaisčiai rausva spalva.
... trūksta oro, nors įtrauki jį vis didesniais gurkšniais, kurie kiekvienu kartu nuplikina it iš ugnikalnio rūkstanti įkaitus lava.
... sulėtėja smegenų veikla, nustoja egzistavę visi aplinkiniai, visi darbai, pareigos ir apskritai visas pasaulis.
... akyse užsidega žiburėliai, o išprotėjusį žvilgsnį prikausto vienas taškas ir jauti, jog žiūrėt kažkur kitur - paprasčiausiai nepavyks.
... kai visos galūnės ima veikt pačios, kažkaip savaime, sudarydamos įspūdį, jog jos - atskiri mechanizmai, kurios liečia/glosto savaime. O prisilietimai glumina, tuo pačiu veikdami kaip stipriausi pasaulio narkotikai.
... norisi, kad ta akimirka niekada nesibaigtų.

Aaaaaa!!!!! Crazy crazy crazy world... :)

Hmz.
Apie ką čia mes...? :)

Confusion

Kaip toli eitum dėl savo meilės...?
Ar galėtum pamint savo norus, siekius, vertybes, ignoruot sąžinės balsą, atsiribot nuo šeimos/draugų vien tam, kad būtum su juo...? Kad kartu, krykšdami iš laimės kaip du maži vaikai, įsisukę į vienos kito glėbį, pilnais plaučiais tarsi gaivaus oro gurkšnį trauktumėt vienas kito meilę ir ... neigtumėt realybę?
Kiek siekis laimingam (nes juk ta tikra, neišgalvota meilė - laimės sinonimas?) yra svarbesnis už visas įmanomas (dažniausiai, nepalankias) aplinkybes?
Sudėtinga. Nepaprastai.
Šitus pasvarstymus sukėlė neseniai žiūrėtas filmas Monster ball - toks ganėtinai sunkus kūrinys su Hale Berry.Toli gražu ne ypatingas, bet vertas dėmesio.
Įdomu, kas nulemia, kad visi mes skirtingai suprantam tą meilę ir skirtingai dėl jos kovojam? O gal kaip tik, tiksliau, ne kovojam o stengiamės? Juk ne visos pastangos būna panašios į kovą.
Įsivaizduokit, ką reikštų įsimylėt galvažudį. Žmogų, kuris gyvena atimdamas kitiems gyvybes. Juk Eva Braun mylėjo netgi Hitlerį - įdomu, ką jautė ta moteris, kiekvieną dieną liesdama vyrą, kuris rankos mostu praliedavo kraują...? Ar ji nejautė bent trupučio atsakomybės dėl visų tų baisumų ir milijonų mirčių?
Ar kartu praleistos minutės ir valandos suteikia tiek laimės, kad dėl jų aukotum viską, ką esi sukūręs ir ką norėtum sukurt? O gal kaip tik jos ir yra būtent visų tavo gyvenimo norų sintezė?
Visais laikais vergas, įsimylėjęs valdovę (ar atvirkščiai) buvo paniekinamas visuomenės. Realiai nelabai kas ir pasikeitė - vis dar gaji nuomonė, jog laimingiausios santuokos yra tos, kai abudu partneriai yra lygiaverčiai. Nes jeigu jis turtingas, o ji ne - vadinasi jinai parduoda jam savo jaunystę. Jeigu atvirkščiai - jis - visiškas žigolo. Ir suvedžiotojas. Ir niekšas. Ir taip toliau, ir panašiai. Bet jeigu jie laimingi kartu, myli vienas kitą, tai ko verta kitų nuomonė? Ir jeigu jie nėra tokie narsūs, kad pasiryžtų perlipt per visus kanonus ir būt kartu, vadinasi jiems nelemta būt iš tiesų laimingiems? Gal ta meilė - vienintelė tokia stipri ir čia visiškai negalioja pasakymas, jog "bus tų vyrų/moterų"?.
Hmz.
Visai neseniai skaičiau istoriją apie Edvardą VIII - Anglijos karalių, kuris išsižadėjo sosto dėl meilės moteriai. Vyras įsimylėjo Uolis Simpson - tris santuokas turėjusią aktyvistę, kuri garsėjo audringais meilės ryšiais. Tačiau Anglijos monarchas, kuris tuo pačiu yra ir Anglijos bažnyčios vadovas, negali vesti išsiskyrusios moters. Taigi buvo galimi trys variantai - atsisakyti vedybų su Uolis, vesti ją, ignoruojant vyriausybės rekomendacijas arba atsisakyti sosto. Karalius pasirinko trečiąjį ir kartu su mylimąja nugyveno ilgus 35 - erius metus. Ar jūs bent numanot, kaip tokioj situacijoj jaučiasi žmogus...? Bet užtat kokia turėjo būt meilė... :)
Nežinau kaip atskirt, tikra meilė ar ne. Nežinau ir to, kaip suprast, jog šalia esantis žmogus yra vertas, kad dėl jo aukotum viską, ką tik įmanoma. Nėra tikslių elgesio nurodymų ar veiksmų plano.
Bet yra noras būti laimingam - jeigu šalia esantis žmogus padeda tau tokiu patapt - vadinasi viskas yra all right. :)
Ir užsidega žalia šviesa.

Apie apgamėlius ir kitką

Man kartais atrodo, kad papus moterims Dievulis davė ne šiaip sau, kad turėtų kaip atskirt lytis. Oj ne.
Tie du pūpsantys daiktai (arba, atvirkščiai, ne pūpsantys, o ... nu tiesiog būnantys, tsakant priklauso nuo apimčių wuahahhahaa :)))) spėju buvo duoti tam, kad moteris turėtų bent vieną pranašumą prieš vyrus. Ir ne tik pranašumą - gal greičiau, kaip čia tiksliau išsireiškus,  viliojimo kabliuką? Hmz. Ne visai taip. Traukos objektą? Hmmmmzzzz.... Nu ir netikslu. Nu vienu žodžiu esmę pagavot :). Nes kai pagalvoji, laurus visose srityse skinasi vyrai - jie protingesni, imlesni, greičiau mąstantys, geriau vairuojantys ir pan. Moterys, tuo tarpu, ne tokios protingos, joms skirta gimdyt vaikus ir nervintis dėl PMS'ų, celiulitų, riebalų ir kitų nesąmonių. Pffff..... :))) Kraštutinumai, ne kitaip, bet gi pripažinkit - tiesos yra. Bet gi, net ir ne pati protingiausia diva, papudrinus nosytę, papūtus lūpeles (nu tas, kur ant veido, jomajo :)))))))))), susidėliojus savo privalumus į gundančią iškirptę dažniausiai pasiekia gerokai daugiau, nei pimpaluotieji. Klapt klapt akytėm, taukšt taukšt bateliu - ir pasaulis mums po kojom, mergaitės!!! :)))) Ha ha, juokauju, aš, juokauju... :) Bet nesakykit, taip jauč ir sutvertas pasaulis, kad vyrai kovoja jėga ir protu, o moterys - grožiu. Pagalvokit vien apie Marilyn - šiandien mergikę yra gyva legenda, o savu laiku į šlovę kelią skynėsi vien išvaizda ir... na ir dar kai kuo. Stiprus ginklas tas moteriškumas. Man truputį keista, kai siekiama jį paslėpt - kova už lygias teises, siekis nenusileisti vyrams jokiose srityse ir pan. Bet gi, mergaitės, juk mes - silpnooooji lytis, tai kodėl to nepanaudot...? Pavyzdžiui, aš visada moku mažesnes baudas nei kad mano darling (nors padarau rimtesnius pažeidimus nei jis). Visos draugės - lygiai taip pat. Klausiau vyro kodėl, paaiškino paprastai - nes tu pana. Va taip vat. Arba visai neseniai mokėmės žaist tokį naują labai čiotką žaidimą įmantriu pavadinimu petankė. Kol mums aiškino taisykles (kurios šiaip nėra sudėtingos), mano brangusis įdėmiai klasė, o aš... nu aš tai kažkaip užsigalvojau.... :)))) Ten kažkur į drugelius užsižiūrėjau, ir dar į Guodos čiotko šuns satelitą, dar tada kažką pagalvojau, vienu žodžiu - buvau nivkurse. Aišku, kai pradėjom žaist, meilė viską skaičiavo pats, nes aš nelabai ką ten žinojau, bet gi.... niekas ant manęs nepyko. :)))) O jeigu būčiau bičas, sakytų, kad aš - paprasčiausias lopas. Nooorrrsss, pana gi irgi gali būt, pavyzdžiui, vėpla. Bet vėpla skamba kažkaip gražiau (man iškart iškyla toks pievos įvaizdis ir ten sau sklaidosi, plaukia tokia apsimiegojus vištelė nai nai nai :))))) nei kad, pavyzdžiui, lopas. Bet dar yra tirada ir visokių kitokių žodžių. Bet fui, neteršim mano blogo (persiprašau, tinklaraščio) tokia bjaurastim.

Žodžiu, esmė yra tokia, kad vyrai yra vyrai.
Moterys yra moterys.
Ir nevalia to pamiršt... :)
Šia naujai atrasta tiesa ir baigsiu šitą įrašą.
Wuahahhaaaaaa...... :)))))))))))))))))))

Egoistic

Nemoku mylėt tik truputį (na išskyrus tuos atvejus, kai jis man neleidžia pirkt dar vienos suknelės, nes esą jau daug turiu - pfff, aš irgi sakau, kas čia per argumentas?:)))).
Ir nekęst nemoku tik vos vos.
Pykstu irgi iš visos širdies.
Nuobodžiauju, liūdžiu, džiaugiuosi, tirpstu - viską viską išjaučiu, išgyvenu ir parodau. 
Taip, aš - kraštutinumų mėgėja.
Bet vis dar niekaip negaliu priprast prie to, kai man sakoma, jog manim žavimasi. Kaip kokia maža mergaitė šypteliu, paraustu ir nežinau ką sakyt. Apie visokias banalybes (pvz.: ačiū, na ką tu ar pan.) tokiu atveju net negalvoju, ir, kol smegeninė bando sugeneruot teisingą visom prasmėm atsakymą, gromuluoju tai, ką išgirdau.
Anądien irgi sutrikau - be žavėjimosi sekė žodžiai, kad aš - "neeilinė ir žiauriai įdomi asmenybė, kurią nepaprastai įdomu stebėt, nes aš viską darau kažkaip ypatingai". Tokiais atvejais, išgirdus kažką gražaus, aš pirmiausia pasišildau šlovės spinduliuose (na čia tuo pačiu, kai galvoju ką pasakyt :)))), o tada visus komplimentus užsikišu kažkur į kertelę, kad prireikus visada galėčiau ištraukt. Dažniausiai jų prisireikia, kai būna liūdna liūdna, o dėl ko - nežinai. Arba kai atrodo, kad negalėsi, nes kažko neturi/nemoki.   
Man lygiai taip pat keista būt pavyzdžiu kažkam. Atrodo, kad jau turėjau priprast - visą gyvenimą šalia būna kažkas, kas seka manim. Visiškai nesigiriu - taip vis atsitikdavo savaime. Bet vis dar negaliu ramiai reaguot į tai, jog kažkam elgesys, charakterio bruožai, gebėjimai, gyvenimo būdas ar dar kažkas gali būt siekiamybė ar išmoktinas dalykas. Nerealu.
Džiugu, jog moki kažką daryt, kas žavi kitus.
Net neabejoju, jog ir tu turi kažką, kas mane žavi. Ką pasakyčiau pirmiausia, išgirdus tavo vardą.
Nemanot, jog paėmus iš kiekvieno iš mūsų pačia geriausią jo gebėjimą/būdo bruožą ar pan. ir sulipdžius į vieną kūrinį, gautųsi tobulas žemės gyventojas...? :)
Bet geriau jau ne - daug smagiau būt kažkuo unikaliu, nes visoj toj idealių savybių maišalynėj taptum tik tobulybės dalimi.
O dabar gali būt ja visa. Kad ir sau.

Crazy

Šiandien pagalvojau, kad aš nemoku gyvent ramiai.
Standartiškai.
Nuobodžiai.
Man nuolatos reikalingas veiksmas / įvykiai / jausmai, kurie skatintų nuolatinį progresą, priverstų judėt ir neleistų gyvenimui tekėt įprasta vaga.
Kažkaip net stengtis nereikia - viskas išeina lyg savaime.... :)
Vakar skaičiau žiauriai įdomią mintį - kažkas panašaus į tai, jog "gyvenu gyvenimą taip, tarsi apie mane kažkas rašytų romaną, o aš nuolatos stengiuosi, kad jis netaptų nuobodžia skaitytojui istorija". Aš kažkaip galvoju, jog toks gyvenimo būdas - nepaprastai unikalus. Ir žavus. Nes taip gyvenantys žmonės dažniausiai ir patys būna žavūs.
Net labai. Ha ha .... :))))))
Iššūkiai, naujos patirtys, išsikelti uždaviniai, net didelės ir mažos klaidos yra gyvenimo variklis, ir, kol jis sukasi - vadinasi gyveni.
Tobulėji.
Sieki.
Eini.
O gal net bėgi.

Aaaaaa, nestabdykit pasaulio, nes aš visai nenoriu iš jo išlipt....!!! :))))

Duok ranką ir einam kartu, nes vėliau bus per vėlu gailėtis, kad nepadarei kažko, ką galėjai. 
Aš tikiu, kad ir tau pavyks.

You + me = us

Prieš porą dienų manęs paklausė, ar aš numirčiau, jeigu mane paliktų sužadėtinis. Neblogas klausimas, ką?
Ką būtumėt atsakę mano vietoj? Kad "jo jo, geriau nekalbam - tą pat minutę sustotų širdis/sulėtėtų kvėpavimas ir galų gale numirčiau kentėdama didžiulius agonijos skausmus"? Ar kad "aij tai kad man pofig, nesuku galvos". Ha ha... :))
O aš atsakiau, kad nenumirčiau. Būtų nepaprastai sunku, bet gyvenčiau ir toliau.
Baisu? Žiauru? Bet teisinga. 
Niekada nesupratau tų vargšelių, kurie pasirinkdavo mirtį, užuot bandę pradėt gyvent savarankiškai. Turiu įtarimą jog visi jie - dvasiškai sužlugdyti, nuo psichologinių sunkumų kenčiantys padarėliai, kurie besąlygiškai prisiriša prie kito žmogaus ir tam pasitraukus iš jų gyvenimo, savąjį paprasčiausiai pabaigia.
Kad ir kokia didžiulė meilė būtų, kad ir kokia stipri trauka ir aistra, mano manymu, sėkmingiausi santykiai yra tie, kuriuose abi obuolio pusės išlaiko bent dalelę savarankiškumo. Neįsivaizduoju savęs vien tik kažkieno pora / antrąją puse. Juk mes visi - visų pirma indvidualai ir asmenybės, turintys savo poreikius / pomėgius / bruožus ir pan., ir normalu, kad juos kažkiek pakoreguoji, kai šalia atsiranda žmogus, kurį įsimyli. Bet jeigu tas žmogus uzurpuoja tavo gyvenimą, stabdo tave užuot skatinęs, liepia užuot pataręs, daro pats vietoj to, kad pasitartų - ouch, chebra, čia tai jau blogai. Juk santykiai - tai ne valdovo ir pavaldinio bendravimas, kur vienas būtinai - nuolankus, o kitas - vergvaldys (nu čia aišku man dabar pultų akis draskyt seno sukirpimo mužikai, kurie mano, jog bobos vieta - po stalu ir sado mazo mėgėjai, kurie putodami gintų savo swinger party, kur dažniausiai pasidalijama kas kam tarnaus... O jeigu ne - tekšt tekšt botagėliu wuahahhaaaa, sorry, nesusilaikiau :)))). Jokiu būdu nekalbu apie feministinį mąstymą (man daug mielesnis tradicinis šeimos vaizdavimas), tačiau iš dalies manau, jog didžiulį skyrybų skaičių šiuo metu paskatino žmonių modernėjimas ir įsivaizdavimas savęs kaip asmenybės, o ne tik kaip nuo kažko priklausomo asmens. Ir tas skambus pasakymas, kad "tu man reikalingas kaip oras ir vanduo" yra realus ir net labai romantiškas, bet visgi nelabai veiksnus. Nes čia jau kvepia nebe meile ir aistra, o paprasčiausiai priklausomybe. Weu... :)     
Niekada negali žinot, kas bus ateity ir kaip viskas pasisuks, bet visada privalu tikėt savo jėgom, nes jeigu netikėsi pats - ką jau kalbėt apie kitų tikėjimą tavim.
Aišku, bepigu galvot, kai viskas iš esmės yra net ir labai gerai, bet tai nereiškia, jog negalima apsvarstyt įvairių variantų.
Kiek visokių įdomybių aplink mus, kai pagalvoji, ania? Aij, kartais visai įdomu pasigilint. Bet, kaip kad sakė V. Karalius, "Mąstymo upės praranda savo normalią tėkmę, kai tvenkiami dirbtiniai tiesos baseinai ir statomos šviesių minčių elektrinės". Todėl einam visi mylėt (is? :))))) ir nekvaršint sau galvų dėl to, kas būtų jeigu būtų būtų. Kai bus - tada ir galvosim.

Labanakt. ;)

Memories

Žinot, šiandien kažkaip susimąsčiau. Aplink mane yra tiek šaunių žmonių, kad kartais man atrodo, kad kone pats Dievulis bakstelėjo pirštu ir įkėlė Jus visus į mano draugų sąrašą (tą tikrą, ne feisbukin'į :).
Kiekviena nauja pažintis praturtina (na išskyrus tuos atvejus, kai naujas pažįstamas - beveidis žmogus, kuris neatneša nei blogo nei gero. Dažniausiai jau pirmomis minutėmis nebepameni jo vardo, o dar po kelių valandų išvis nebeprisimeni, jog kažką naujo buvai sutikęs).
Laikui bėgant vis dažniau pastebiu, jog atsirenku teisingus žmones. Visus kitus tiesiog išbraukiu iš bendravimo sąrašo, o jeigu to negalima padaryt - paprasčiausiai įjungiu "pofig" režimą. Nežinot, kas tai yra? Pabandykit - tikrai patariu... :)

World is mine

Jeigu aš galėčiau, susikurčiau sau asmeninį pasaulį.\
Ha... :) Egocentrikų ir savanaudžių svajonė? Galbūt. Nemoku svajot tik šiek tiek.
Tačiau savo svajonėse aš netaupau - štai mano pasaulis būtų didelis, kad jame tilptų visi, kuriuos aš myliu.
Ir tie, kurie man patinka.
Visi kiti nevykėliai lai susikuria savo pasaulius, žemes ar salas. Manęs jie nedomina... :)
Manajam šviestų saulė (lytų nebent naktimis, kad visada galėčiau kada panorėjus ištrūkt gaudyt lietingos romantikos prie jūros :), visuomet derėtų vyšnios ir braškės (na, gal dar arbūzai), visi vaikai, benamiai katinai ir šuniai turėtų namus, nebūtų karo, bado ir nesantaikos. Dar žydėtų visi medžiai ir kiekvienoj parduotuvėj būtų suknelių... Ha ha :)))
Jaučiu, kaip nereikėtų eit į darbus. O kam? Geriau visi galėtų nuo ryto iki vakaro daryt tai, kas labiausiai patinka.
Dar gal norėčiau, kad kiekvienas mano pasaulio gyventojas galėtų pats reguliuot savo gyvenimo trukmę - gyveni gyveni, atsibodo - tekšt - numirei.
Geros svajonės, ania?

Kaip manai, o ar tavo išsvajotam pasauly atsirastų vietos man...?

Švelnumas

Kaip manai, ar kai užmerki akis ir panyri į miegą, kartu užmiega ir visas pasaulis...?
Nustoja suktis vėjo jėgainių sparnai, sustoja didžiuliai gigantiški konvejeriai, užmiega prezidentai ir karaliai, gatvėje stabteli eismas, į savo olas sulenda lapės ir ežiai, o jūroj nurimsta rykliai, banginiai ir užsiveria geldelės.
Vaikystėj dar galvodavau, kad miegant sustoja ir širdis - juk kam jai veikt visą parą? Žmogus užmiega, visi organai - irgi, tam, kad galėtų sklandžiai veikt dienai išaušus.
Naktis - stebuklingas paros metas.
Kūdikiams - metas, kai palaimingai gali dūsaut tėtės ar mamos glėby, bandant susidėliot visas dienos naujovės - juk jie kasdien atranda kažką naujo.
Paaugliams - šėlsmo metas, kai atsidaro pačios geriausios diskotekos.
Depresuojantiems - šauniausias paros laikas, kadangi mėnulis ilgesingai apšviečia kiekvieną dvasios kertelę, bet, kitaip nei saulė, niekam nieko neparodo.
Švaruoliams - ramybė, kadangi tamsoje nesimato visų tų mikro dulkių, nugulusių televizoriaus ekraną.
Įsimylėjėliams - palaimingų dūsavimų ir bučinių kupinos dvylika valandų.
Karjeristams - trumpa stotelė tarp dviejų darbo dienų.
Bailiukams - pats baisiausias dalykas pasauly. 
Ir taip toliau, ir taip be galo... :)
Būk unikalus, būk tas, kuriam naktis yra kažkas TOKIO, kažkas neatrasto, nepatirto ir kažkas naujo.
Būk šalia, kad kartu galėtumėm sutikt rytą, nes po nakties mes galim viską.