Apie kasas ir jautrumą

Maximoj aš dažniausiai pataikau atsistot į teoriškai trumpiausią eilę. Kodėl teoriškai? Ogi todėl, kad joje visada pasitaiko bent vienas atvejis, kuris kuriam laikui sustabdo eismą. Dažniausiai tuo atveju virsta mielos senutės / tetos, kurių stiklainėlio agurkų ar katytės maisto pakelio niekaip negali nuskaityt sumanieji ir kompiuterizuoti maksiminiai kasos aparatai. Tada senutės išpučia akis, įsikimba nagais į tavo savo prekę ir reikalauja ją pakeist. Pardavėja tada susiraukus išslenka iš savo kėdės ir sliūkina į salę ieškot tos prekės su paklydusiu kodu, o visi likę pirkėjai eilėj pradeda demonstratyviai dūsaut. Po kelių sekundžių patys impulsyviausi griebia savo prekes ir neria prie kitos kasos, o, jeigu tą bedarant grįžta pardavėja, iškyla didžiulė dilema - eit ar pasilikt.Tada dažniausiai kyla sumaištis... :) Ha ha :))
Vat šiandien, pavyzdžiui, irgi papuoliau į tokią eilę. Toks juodapirštis vyras prieš mane kažką pirko, kažko nepirko, kai ką paėmė, už kažką nesumokėjo, o galop nusispjovė ir nuėjo nuo kasos. Geras, ania? :)
Apskritai tai stovėjimas maisto prekių parduotuvių kasose reikalauja baisulinės kantrybės. O vat šito gėrio tai aš visai neturiu. Kai būnu viena, dažniausiai sukandu dantukus ir piktu žvilgsniu šaudau aplink, taip stumdama laiką, o jeigu būnu su draugu, tai parimstu jam ant peties ir niurzgu. Vieną kartą jisai paėmė iš lentynos šokoladą ir leido atlupt, kad eilei pasistūmus galėtumėm sumokėt už popieriuką. Bet neėmiau - susigėdau (realiai tai būčiau ėmus, bet kitoj kasoj tuo pat metu tokį patį gestą fyfinė motina padarė savo mini kopijai - dukrai su rožiniu sijonėliu ir lankeliu su playboy kiškeliu :).   
Aij dar tiesa, nesakiau, aš šiandien kažko tai jautri. Kai pasakiau šefui, sakė "neišsikalinėk", bet visą dieną buvo geras. Taip kad dabar visą laiką, kai norėsiu švelnumo, sakysiu, kad aš šiandien labai labai labai ... jautri.
Labanakt... :) 

Pasakiškai

PASAKA

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono, 
Pro užrakintas geležies duris, 
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną, 
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia, 
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, 
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja. 
Našlaitės neliečia vilkai pikti. 
O Eglės broliai dalgiais sukapoja 
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys. 
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės 
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą 
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. 
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, 
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

ŽIEMOS PASAKA

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. 
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne. 
Taip kvepia princai ir kirpėjai, 
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą 
Praėjo posūkiu tyliu, 
Rami šviesa pro švelnią miglą 
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. 
Žiūrėki: baltas sodas minga. 
Nugrimzdo žemė praeity. 
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai, 
Balti karaliai ir kepėjai, 
Ir šlama medžiai apsnigti. 

H. Radauskas

Pamąstymas

Aš niekaip negaliu suprast vieno dalyko. Nuo ko priklauso, kaip mes visi gyvenam...?
Nuo būdo bruožų ir charakterio ypatybių? Nuo išsikeltų tikslų ir nuo galimybių juos įgyvendint? Nuo požiūrio į pasaulį ir tėvų įdiegtų gyvenimo vertybių sistemos?
Nes pavyzdžiui aš, kuo toliau, tuo labiau įsisavinu tiesą, jog gyvent paprastai aš nemoku. Man nuolatos reikia naujų išgyvenimų, jausmų, įvykių, galų gale problemų tam, kad niekada nesustočiau - kiekviena diena man privalo būt didesnis ar mažesnis iššūkis, kad, vakare padėjus galvą ant pagalvės, nusiraminusios mintys savaime susidėliotų į žodį "Done". Atrodytų, gyventum sau ramiai be jokių pokyčių - keptum pyragus, laistytum gėles, visa siela atsiduotum pvz. paskaitoms ir mėgautumeis ta rutina dvelkiančia kasdienybe. Bet aš taip nemoku. O gal, tiksliau, nenoriu mokėt...?
Ant mano darbo stalo - nuolatinė netvarka. Seni, nauji, reikalingi, nereikalingi lapai sėkmingai sau bičiuliaujasi drauge ir dalijasi vieta su pamirštais kavos puodeliais ir galybe spalvotų lapelių su (ne)reikšmingais užrašais. Bet kaip gali būt kitaip, jeigu mano kasdienybė - lygiai toks pats chaosas...? :) Imtum, sudėliotum viską į lentynas, surikiuotum, priskirtum kiekvienam elementui tam tikros reikšmės indikatorių ir kasdien laikytumeis tos pačios tvarkos.
Bet ir to aš nemoku.
Kartais man atrodo, kad aš moku tik daryt visame kame chaosą - įsiveržt kažkur į nusistovėjusią tvarką ir galutinai išdraikyt prioritetus, požiūrius, vertybes ir šiaip, gyvenimo būdą. Nerami dūšia, ne kitaip.
Bet nepaliauju galvot, kad nuolatinis judesys - neabejotinas judėjimo ženklas - o tai jau savaime yra gerai.
Guodžiu save, kad kiekviena neišnaudota proga senatvėj kirs skaudžiu sąžinės priekaištu, o kiekvienas pagalvojimas "aš negaliu" bus papildomas akmuo į vežimą, taip sunkiai bandantį užvažiuot ant kalvos, ant kurios iš tolo puikuojasi užrašas "Gyvenimo pasiekimai".
Nereikia būt genijum ar išminčium, kad suvoktum, kad tai, ką darai, yra blogai ar gerai. Jeigu kažką darai - vadinasi taip reikia. O riba tarp gero ir blogo, iš esmės, subjektyvus reikalas.  
Taip kad, relax... :)

Laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne. — [W.Featheris]

It's fuckin cold (2)

(Foto iš: Cozy Winter Afternoons blog)

Nu jooooo.... :) Prasideda mėgstamiausias mano sezonas - kailiai, raudonos nosys, plikledis, kelias valandas šviesos trunkanti diena... Weeeeuuuu... :) Džiaugiuosi neatsidžiaugiu savo mažu mielu butuku, kuriam net ir šalčiausią žiemą galima vaikščiot su šortukais, nes dar nuo mokyklos laikų jeigu šalta - vadinasi man ragas. Matyt mano kraujy yra kažkokių priedų, kurie kažkaip reaguoja į šaltį, tada kraujas sutirštėja ir nebespėja bėgt ir galūnes ir smegenis, o tada aš patampu neveiksni ir jėgų pakanka nebent tūnot pataluose apglėbus puodelį ko nors karšto. Ha ha, gerą mano fiziologijos pamokėlę gavot...? :))) Ir dar žinot, kas žiemą šildo??? Meilėėėėė.... :)))) World is full of love... :)))) Ha ha :))
Jo, žiema yra gerai, kai geri karštą vyną kur nors kalnuose, kai slidinėji, kai vartausi sniege tiesiai iš pirties ar kai ateina Kalėdos. Bet toli gražu ne toks malonumas, kai ryte tenka gramdyt apledijusią mašiną, eit į darbą, ar laukt ko nors lauke. Kodėl įdomu Lietuva nesugalvojo įsikurt, pavyzdžiui, kur nors ties pusiauju? Kur kiaurus metus būtų +25 ir žiemos reikėtų važiuot ieškot patiems, o ne laukt, kol jinai pati užgrius. Bet, nepaisant visų paniurnėjimų, jau pradedu jaust švenčių dvasią, o tai visada yra gerai :) Žiemą myliu iki sausio mėn., kadangi tada visur sklando cinamono ir mandarinų kvapas, būna sniego, visi patenkinti, laimingi ir šiaip smagu.
O dabar mielieji einam džiaugtis savaitgaliu :) Nes savaitgalis yra tas dalykas, kuris turi tik vieną vienitelę blogybę - jis baigiasi. :)

Tooth

Gal kam reik papildomo danto....?
Taip džiaugiausi savaitės pradžioj, kadangi stomatologė surado mano žando maudimo/spaudimo priežastį - besikalantį protinį dantį. :) Nu fainai gi - pirmas protinis dantis, čiotkaaaa :))
Dabar taip nebemanau. Tas mažas dantukas man vis labiau panašėja į kiborgą, kadangi kankinuosi jau visą savaitę. Nu skauda nu. Ir išvis toks vaizdas, kad jisai uzurpavo visą mano burną ir pamažu stumia visus savo kolegas lauk, kovodamas už vietą.
Taip kad jeigu kam nors reikia atliekamo danto - skambinkit, pasidalinsiu, nes jeigu tas mažiukas naujokas ir toliau bus toks, reiks jį raut lauk :) Kol kas jo išdidumą bandau palaužt girdydama kavą ir maitindama šokoladu. Jauč jam visai patinka :)))
P.s. dabar į kiekvieną klykiantį vaiką gatvėj žiūrėsiu su neslepiamu gailesčiu - gal jam kaip tik kalasi dantys???
P.s.p.s. Jeigu kas nors pamatysit kur nors Dantų fėją, pasakykit, kad užsuktų ir pas mane. Turiu jai krovinuką.... Wuahahahaaa :))))))))))) Tegul neša blogiem vaikam. Bliamba.

Emancipuotas įrašas

Aaaa, baisu baisu baisu!!!! :)))) Praėjo beveik visa pilna savaitė nuo mano gimtadienio, o aš vis dar negaliu priprast visose anketose ir kituose dalykuose, kuriuos reikia pildyt, ties amžiaus stulpeliu rašyt skaičių 24. Nu nesiderina tas amžius kažkaip su manim.
Kažkada, kai buvau dar aštuoniolikinė mergšė, visi, kuriems virš dvidešimt, atrodė man kaip dideli dideli ir suaugę žmonės. O dabar aš pati įsiliejau į jų gretas! :)))) Ir vis dažniau sveikinimai skamba - "tau JAU dvidešimt keturi", o ne TIK. Šmaikštuoliai. :))) Visa šita bezobrazija praeina, kai atsigręžiu atgal - tada TIK tikrai patampa JAU - jaučiuosi tikrai ne tiek jau ir mažai nuveikus šitam gyvenime. Hohoho :))) (minutė pasipūtimui..... Tęsiam toliau).
Ši savaitė buvo šauni. Tokia perfect. Visų pirma su savo nuostabiuoju vyru, kaip jau kad pasakojau, turėjom šventę, diiiidelęęęę ir gražiąąąą :))) Tada, žinoma, atėjo mano gimtadienio eilė. Jau kokie treti metai visiems iš anksto pranešu, jog baliaus nebus. Ir dažniausiai vieno nebūna - būna iškart keli, taip kad šį gimtadienį, kaip ir daugumą kitų, švenčiau keturias dienas ir dar atrodo švęsiu ir kitą savaitę. MMmmmmmm..... :))) Daug dovanų, daug sveikinimų, daug bučinukų ir daug daug torto... Myliu Jus visus, mielieji!!!

Yep, it's me (dar minutė pasipūtimui.... Nu sekasi man su tais darbiniais kolektyvais, ne kitaip :)):

O tadaaaaa, dar pasikeitė mano pareigos :) Karjera, tsakant, karjera.... :DDD Naujosios skamba prašmatniai... :))))))

O tada atėjo ilgasis savaitgalis namuose pas tėvus, kur patys patys nuoširdžiausi pokalbiai, pati skaniausia arbata ir pats saldžiausias miegas. :) Mama sugebėjo praskalbt man smegenis dėl gyvenimo būdo (ypač vartojamo maisto). Suveikė - grįžus iš parduotuvės iš lininio ekologiško krepšio traukiau pasukas su sėlenom, varškelę su šviežiom braškėm, tikrą ruginę duoną ir pan. Ir šįkart atrodo nusiteikiau rimtai. Netgi pažadėjau mažint kavą. O tai jau rimta, ania? :) Dar pažadu parašyt, kaip sekasi laikytis įsipareigojimų. 

O dabar - prieš akis MOKSLŲ savaitė, nagrinėjant tokias temas kaip tarptautiniai finansai, diskontas, ofšorinė bankininkystė ir tarnybinė etika. Wuahaha, toks jau tų emancipuotųjų mergaičių gyvenimas, ar ne, Sandrut....? :DDD

Geros darbo savautės pradžios mielieji!

Ir prie to paties:

P.S. Daugumai iš Jūsų jau rodžiau, bet gal dar kas nors ir nematėt:

Cute

(photo: Provincijalka)

"Smagumelis kad turi tokiu protingu ir charizmatisku draugu. Kaip ten sakoma pasakyk kas tavo draugai ir pasakysiu kas tu. Idomu, tiesa ;) Perskaicius tavo blog'ybe (bjaurastis vis tuno manyje :D ) nelabai turiu ka ir pasakyti bet vieno negalima nutyleti. Esi mazuma kuri privercia pasauli suktis, kaip ir tavo protinga ir charizmatiska aplinka ;)"

(Vienas iš ankstesnių blog'o komentarų, kuris priverčia nusišypsot...:)

Laiškas tau

Labas... :)
Keistą būdą pasirinkau atviravimui, ar ne? Teoriškai šitas laiškas turėjo el. pašto formatu nukeliaut tiesiai į tavo dėžutę, kurioj tu, tikrindamas darbo naujienas turėjai jį atrast.
Bet pripažink - juk taip neįdomu.
Geriau įdėsiu jį čia. Ne tam, kad kiti matytų (taip be abejo, matys, tačiau viską iš esmės suprasi tik tu). Ir ne tam, kad noriu visam pasauliui šaukt, kaip labai tave myliu (visada vertinau tave ir save už subtilią jausmų raišką).
Kažkada kažkas protingai yra pasakęs, jog apie meilę nereikia kalbėt - ja reik gyvent. Nepastebėjai, jog būtent taip mes ir darom..?
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Klausi, kam tau rašau? Teoriškai turėčiau kalbėt apie tai, kad rytoj tau ir man labai svarbi proga, todėl visą dėmesį skirsiu tik tau. Ir mylėsiu rytoj labiau, nes gi priklauso. Bulshit, ar ne?
Niekaip negaliu suvokt vieno dalyko. Kaip čia taip nutiko, kad tie ketveri metai su tavim taip greit prabėgo...?
Atrodo dar visai neseniai virpančiom kojom ėjau su tavim pasimatyt pirmąkart. Nors realiai perdedu - niekas ten man nevirpėjo. Papūčiau lūpas, nutaisiau grimasą "o man dzin" ir, kaip tu sakei, pasirodžiau tau pasipūtus. :))
Ko gero pažadinau tavo principus, nes maždaug po poros savaičių, lyjant lietui, mes aiškinomės santykius ir ta pasipūtėlė tapo tavo teisėta drauge.
Aš vis dažniau pagaunu save galvojant apie tai, kad tiesiog unikalu, kaip per tam tikrą laiką žmonės supanašėja. Turbūt niekas kitas taip nesupranta manęs kaip tu (na išskyrus mano tėvus, kurie kažkokiu išvis antgamtiniu būdu supranta, kaip man sekasi ir kuo gyvenu).
Mums net nereikia 24 val. būt kartu, kad palaikytumėm pastovų jausmą, aistrą ar ryšį. Vien žinojimas, jog tu esi kažkur netoliese mane nuramina ir, tuo pačiu, tonizuoja.
Kuo toliau, tuo labiau aš suvokiu, jog tas žmogus nėra tas, su kuriuo retkarčiais smagu susitikus papliaukšt niekus, ir ne tas, kuriam kartais jauti aistrą, ir tikrai ne tas, prieš kurį nori pasirodyt geresnė nei esi. Tas žmogus yra tas, kuriame randi ne tik visus šiuos dalykus, bet ir kuriuo besąlygiškai pasitiki - tik jam gali skambint nutikus bėdai ir pasakot dalykus, kurių nenori žinot netgi pati.
Dėl tavęs aš galiu viską. Nesvarbu ar tai būtų pasaulinės premijos vertas žygis, ar paprastai ištartas žodis.
Ir nesvarbu kiek tai man kainuos - fiziškai ar morališkai.
Dievinu mūsų rytus kartus. Ir vakarus. Ir naktis.
Dievinu tavo buvimą šalia.
Dievinu mūsų dabartį ir ateitį (nes, pastebėjai, būnant kartu mūsų svajonės virsta realybe...? :).
Dievinu tą "aš" virsmą į "mes", tuo pačiu išlaikant asmenybes.
Ačiū už tai, kad esi.

Unikumas

Bet nesakykit, aš - unikali. :))
Kaip gi įmanoma pagalvot apie kažką, susinervint, tada pamiršt dėl ko susinervinai, nors tas nervas susikoncentravo kažkur ties skrandžiu ir ten tūno?
O dėl ko nervinuosi - neprisimenu nors tu ką.
Normaliai, ania? :))

Mind

Aš nežinau, ar pasaulyje egzistuoja tikras, išgrynintas blogis. Nežinau ir to, kur ir kaip jis susikoncentruoja. Ar koncentracijos stovyklos, nusikaltimai, pyktis, nesantaika ir jos kurstymas jau savaime yra blogis? Juk pradinė jų idėja nebuvo daryti blogai. Buvo keliami kažkokie tikslai, kurie galbūt po to išsigimė? Ar gali taip būti...?
Aš taip pat nežinau, ką reiškia laimė. Nežinau, nors periodiškai vis švaistausi tuo žodžiu, tvirtindama, jog aš - besąlygiškai laiminga. Juk užtenka vien menkučio nutikimo/pagalvojimo/ įvykio, kad suprastum, jog šiandieninė laimė baigėsi ir belieka laukt kitos. Juk koks nors jogas, depresuotojas ir prezidentas laimę suvokia skirtingai. Tad kuri iš jų - pati gryniausia ir tikriausia?
Kartais galvoju, kad kvaila uždavinėt tokius klausimus ir ieškot į juos atsakymo.
Protingiausia yra pasiduoti natūraliai įvykių tėkmei ir nesistengt kažko pakeist. Nes yra dalykų, kurių pakeist paprasčiausiai neįmanoma. Jie vyksta, ir tiek.
O, kaip žinia, niekas nevyksta be priežasties.
Vadinasi taip reikia.

Ir dar šis tas tobulo... :)

Savaitgalio atradimas

Apie kaimynus

Kai prieš daugiau nei šešerius metus atsikrausčiau į Kauną ir apsigyvenau miniatiūriškai jaukiam butuke (reikia pastebėt, jog su tėvais gyvenam erdviam nuosavam name) pirmą naktį nesudėjau bluosto. Aišku, mano jautri siela ir taip tuo metu pergyveno nelengvą virsmą iš mokyklinukės ir tėvelių išpaikintos mergaitės į didelę savarankišką mergaitę - studentę, bet tai, kad nuo šiol reiks gyvent apsuptai nuolatinio miesto gausmo atrodė nepaprastai erzinančiai. Pirmą naktį girdėjau viską - važiuojantį traukinį, besiriejančius kaimynus, kniaukiantį katiną pirmam aukšte, policijos sirenas, nuleidžiamą vandenį tualete/vonioje ir pan. Tada neįsivaizdavau, kaip bus įmanoma su visuo tuo apsiprast... :)
Na ir ką - praėjo penkeri metai ir su visi tie miesto triukšmai, ūžesiai ir gausmai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Tačiau su kuo nepavyko apsiprast - tai su kaimynais. Nejaučiu jokio malonumo bendraut su jais. Nes nu pripažinkit (ypatingai galioja tiems, kurie gyvena daugiabučiuose), kaimynai savaime tampa mūsų gyvenimo dalimi - kaip kad kokie draugai ar giminės. Kadangi atsikraustę į naują vietą kartu su džiaugsmu ir nauju butu, komplekte gaunam ir kaimynus. Blogiausia tai, kad, nepaisant to, ar tie kaimynai geri ar blogi, jie šalia mūsų yra praktiškai visada - tada, kai mes prasausiamės vonioj, tada, kai mes garsiai kalbamės ir netgi tada, kai mes gaminam maistą, ir jiems pro langus lenda maisto kvapai. Nepastebėjot, jog kaimynai žino apie mūsų gyvenimą iki pačių smulkiausių smulkmenų - kada ir su kuo mes grįžtam namo, kada išeinam į darbą, kokią muziką klausom, ką valgom, kada pykstamės, kada nešam šiukšles ir netgi kada miegam ne vieni (nes nu netramdysi savo emocijų dėl kitų labo ;))).
Va dėl to man tie kaimynai ir nepatinka.

Ups... :)

Kaip aš mėgstu, kai viskas ima ir susiklosto žiauriai gerai.
Tiesiog idealiai. Ir tarsi atsitiktinai. Lyg netyčia.... :)
Wonderful.

P.s. dainos klipas - žiauriai juokingas, dainininkė - nenusakomos lyties, bet užtat daina - super'inė :)

Something special

Apie ribas, galimybes ir galėjimus

Praeitą savaitgalį galutinai įsitikinau, jog kai labai nori, gali praktiškai viską.
Visada maniau, jog žiauriai bijau aukščio - kažkada lipau pas tėtę ant stogo (jis tuo metu sėdėjo ant paties kraigo ir smagiai tabalavo kojom :)) kopėtėlėm, tai vos nenumiriau iš baimės. Bet labai norėjau pažiūrėt, kas ant to stogo yra įdomaus ir, visa tirtėdama, užlipau. Beveik. :)
O praeitą savaitgalį nuo vieno čiotko žmogaus gavau galimybę paskraidyt su parasparniu. Po entuziazmo pliūpsnio "kaip fainai, kaip fainai" pamažu atėjo suvokimas, jog aš gi bijau aukščio. :)) Bet vis viena skridau. Jausmas - nenusakomas žodžiais. Sklendi sau įsikibus į instruktoriaus alkūnes nagais, klausai jo pasakojimų ir paprasčiausiai mėgaujiesi ta būsena.
Nerealu.

Kai pagalvoji, jeigu būčiau visiems tvirtinus, kad visgi bijau aukščio, būčiau praradus didžiulį malonumą.
Atrodytų, visai neverta apsistatyt išankstinėm nuostatom ir visus įmanomus veiksmus suskirstyt tuos, kuriuos galiu ir tuos, kurių ne.
Tik nekategoriški žmonės mėgaujasi visais gyvenimo malonumais.
Va taip vat. :)

Good to know

Kartais būna tokių keistai įdomių dienų.
Atrodytų niekas nepasikeitė, bet kažkas vis viena kitaip.
Šiaip visai smagu netgi - visada įdomu pažiūrėt į tuos pačius dalykus iš kitos pusės.
Pavyzdžiui, aš šiandien sugalvojau, kokių noriu batų. Įdomiausia tai, jog iki šiol maniau, jog tokio tipo batai - lievi. Dar įdomiau tai, kad tuos batus radau tokioj vienoj svetainėj, kurioj batų kainos šiek tiek prasilenkia su realiom galimybėm. Kur ten šiek tiek. Sakyčiau, netgi labai. Bet ot tai bėda - pamanykit - batai. Pffff.... Tik dar kartą pažiūrėsiu, pasiseilėsiu... ir tiek. Realiai meluoju - jau kuris laikas suku galvą, kaip man juos gaut. :)))
Dar vienas pavyzdys - šiandien dar nepietavau. Valgiau vien tik rududu. :)) Taip užsisaldinau gyvenimą, kad gal dabar išvis mesiu valgyt? :)) O gal būtų visai nieko? Praslinkčiau po kokio mėnesiuko pro jus visus kaulais barškėdama... :))) Na jau ne. Nesulauksit... :) Savipaguodai: gero žmogaus turi būt daug. Wuhahaha... :)))
Ir kas pasakys, kad šitas šeštadienis - toks pat, kaip ir visi kiti? Visai ne. Vien jau dėl to, kad nebūna vienodų dienų.
Hmz.
Skaitau dabar tą įrašą ir galvoju - kas per paliavos...?
Dabar prisiminiau, kaip kažkada vaikystėj buvau sugalvojus, kad žmogaus širdis naktį ima ir išsijungia, suprask, tam, kad pailsėtų. Šventai tikėjau šita versija tol, kol mano protingoji sesė neišsityčiojo. :)) Tai čia irgi panašiai - iš kai kurių mano blog'o  įrašų galima spręst, kad juos rašiau atjungus smegenis, logiką ar dar bet kokį organą ar jausmą, kurie žūtbūt reikalingi tvarkingam egzistavimui.
Bet gi taip kartais įdomiau. :P

Do you...?

Mėgstu rūke pasislėpusius ir pabalusiais krašteliais margais medžių lapais atslenkančius rudeniškai šaltus rytus. Šalta. Niūru. Bet kaip intriguoja.... :)
Net ir liuoksint per balas, saugant naujus batus, ar gremžiant automobilio stiklą po pirmų šalnų, net ir pykstant ant lietuviškų orų, nes kava iš statoil'o lauke bemat atšala, vis viena kažkaip aplink tvyro toks intymus, jaukus, paslaptingas, kvepiantis obuolių pyragu ir cinamonu rudens dvelksmas.
Nes patys smagiausi pokalbiai, ieškant šilumos ir šnabždant į ausį šildančius žodžius, įvyksta tik rudenį.
Nes tik tada turi pilną teisę vidury dienos šmurkštelt į patalus pasišildyt su puodeliu arbatos, nes dar neįjungė šildymo.
Ir pyragą, tik ką ištrauktą iš orkaitės galima valgyt karštą, nes nereik mamos įtikinėt, kad lauke sušalai ir tas garuojantis gabalėlis tik padės, bet nepakenks.
Ir tik todėl, kad atšalus orams ir vėl pradėjus skaudėt gerklei gali gaut didžiulę porciją dėmesio, nes sirguliukais gi reikia rūpintis... :)
Rudenį ir kava labiausiai šildo, ir vakarai jaukiausi, ir meilė stipriausia, ir apsikabinimai patys tvirčiausi, ir dar daug daug visko...
Neburbėkit - taip sakant - enjoy, kadangi netruksim pastebėt, kaip tas ruduo ims ir prabėgs.
Gražaus savaitgalio... :)

Vakaro dialogai

Aš: Aš taip tingiu tvarkyt tą rūbų spintą... Padėk man :)
Jis: Ahaa.... Tik vėliau gerai? O ką ten reik tvarkyt?
Aš: Nu sudėliot rūbus.
Jis: Aij, nu tai gerai - padėsiu. Aš gulėsiu lovoj ir sakysiu, kur tau dėt kiekvieną rūbą, gerai?
:))))

***

Aš: Nu pažiūrėk šitie mano batai jau kokie baisūs. Reikia mest.
Jis: Nu tai nemesk, atiduok kokiai bomžei - jai bus išeiginiai batai.
:)))

It's enough

Taip, sakyčiau visai gana. Pavargau stengtis atitikt su(si)kurtus standartus, principus ir atitikmenis... :)
Nes iš esmės visi susikurti vaizdiniai - tik iliuzijos.
Dauguma ištartų žodžių - tik beprasmiai tylą perskrodžiantys garsai.
Kiekvienas žvilgsnis į šoną - tik trumpas dėmesio nukreipimas nuo esmės.
Norus galima išpildyt, mintis - susidėliot, o praeitį - pamiršt... :)

Šiek tiek klasikos prieš naują savaitę:

Nes taip reikia

Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų...

("Mažasis princas")

Apie turgus

(Foto: Marla Singer)

Šiandien buvau turguj.
Šiaip jau labai retai ten apsilankau, tad kiekvienas tas retas kartas man būna didžiulė atrakcija ;)).
Buvau suplanavus važiuot į urmą, bet, užsikalbėjus telefonu, eilinį kartą Savanorių pr. sankryžoj pasukau ne ten, ir vietoj Pramonės prospekto atsidūriau tokiam kitam turguj (net nežinau tiksliai, kaip jis vadinasi :)).
Man visai įdomu išpūtus akis slankiot pro prekystalius, kai iš visų pusių esi raginama prieit - "Ej, panele, nepraeikit pro šalį, žiūrėkit, kokia vištiena šviežia pas mus" arba "Panele, gal Gucci ar Versaci kvepalų?? Originalaiiii. Tik dešimt litų kaip Jums!", o palei nosį tabaluoja visokie sintetiniai triusikai - drambliukai. Wuuahahhaaa..... :))))
Turguose man visada labai patinka pirkt maisto produktus. Pavyzdžiui, vienas čiotkas vyrukas, kažkada piešdamas mano gyvenimo viziją buvo įsitikinęs, jog apsipirkinėjimas turguj, šviežių produktų skyriuj man, anot jo, labiausiai tinka tiek pagal gyvenimo būdą, tiek pagal stilių... :))). Visada apie tai pagalvoju, kai slenku tarp prekystalių karts nuo karto bakstelėdama pirštu į gražiausią kriaušę, rausviausią pomidorą ar skaniausiai kvepiančią duoną.
Aš turguj visada deruosi. Realiai daug iš to neišloši - geriausi atveju sutaupai vieną ar kitą litą, bet kažkaip man nepatogu mokėt tiek, kiek prašo. Nes gi visi derasi. :))
Pats baisiausias turgus, kokiam esu buvus - stoties. Žinoma, gėlės ten pavyzdžiui pačios gražiausios. Bet visa kita - OMG. Kokiam antram kurse lydėjau ten dvi drauges - užteko pusvalandžio, kad, persekiojama apdujusių čigonų akių, nerčiau iš to rajono paknaipstom.
Vat jeigu būtų Kaune koks nors mielas prancūziško stiliaus turgelis, būtų išvis idealu - tada beliktų susiveikt stiliovą krepšelį produktams.
Man šeštadienis apskritai tokia turgaus ir apsipirkinėjimo diena. O sekmadienis yra skirtas poilsiui. Va taip vat.

Mmmmm.... :)

Apie sąžinę ir baimes

Hmz, jeigu kepenys, inkstai, širdis ir tulžies pūslė yra organai, įdomu kodėl sąžinė įvardijama tik kaip jausmas? :) Nes, pavyzdžiui, kai padarai ką nors negero ir prededi ją jaust, tai anaiptol neatrodo kaip kažkoks pajautimas, o labiau panašėja į kokį gniutulą, įsiraizgiusį tame tarpe tarp širdies ir gerklės. Sakyčiau fizinis jausmas - kaip kad jauti skausmą, lygiai taip pat jauti sąžinę.
Ta pati situacija yra su baime. Įsitaiso kažkur panašioj vietoj, išsikeroja, galop užvaldo rankas ir kojas, kurios besąlygiškai ima drebėt ir tada jau tampa nebe pajautimu, o bendra fizine organizmo būsena.
Iš esmės tiek baimė, tiek sąžinė iš pagrindų yra panašios. Abiems joms atsirasti reikia priežasties, kuri paveiktų.
Prisimenu, kai vaikystėj turėjau tokį raudoną gražų dviratį, ant kurio priekinio rato su drauge buvom pritvirtinę popieriaus skiautę, prisegtą skalbinių segtuku. Važiuojant ji skleidė tokį tarškėjimą, kuris mums tada atrodė kietai. :)) Tai vat, ir vieną dieną, belakstydama kieme palikau tą savo raudoną džiaugsmą kažkur prie gatvės. Po visų žaidimų neberadau. Oj, patikėkit, vos nenumiriau iš baimės, kad kažkas atėjo ir paėmė tą mano dviratį, kadangi jisai buvo ne šiaip dviratis, o dviratis su ypatingu tarškėjimu.... :))). Kaip išaiškėjo vėliau, visgi tai nebuvo kokia nors neaiški vagystė, o tėčio sugalvota man atsakomybės pamoka. Va tada, žinokit, baimę pakeitė sąžinė. Nes nu tikrai neatsakingai tada pasielgiau... :))) Pamoka visgi buvo naudinga, jeigu ją iki šiol dar prisimenu :).
Vakar skaičiau A. Čekuolio esė apie baimę. Šiaip daug tiesos, daug protingų minčių, daug įvairių faktų, bet visgi nelabai sutinku su tuo, jog baimė tame tekste prilyginama laisvai kontroliuojamam dalykui. Visgi manau, jog taip nėra. Baimė, mano manymu, kad ir iš dalies kontroliuojama, visgi didžiaja savo dalimi yra inkstinktyvi. Autorius ten pateikė pavyzdį, kad, kai skendo Titanikas, dauguma jo keleivių mirė ar išprotėjo jau gelbėjimo valtyse - nuo patirto šoko ir nežinomybės. Hmz. Nežinau ar taip paprasta būtų tokioj situacijoj plūduriuot sau ramiai lediniam vandeny ir švilpaut kokią nors dainelę. Aišku, čia jau kraštutinumai, tačiau tokių "titanikų" pasitaiko kasdien. Vienas baimes galima prisijaukint, kitas - ignoruot, tačiau vis viena pasitaikys tokių situacijų, kur jos išvengti nepavyks. Gal ir gerai, nes bebaimiai tik Ironman'ai ir Laros Croft. Ir tai kino teatre... :)
O su sąžine jau sudėtingiau. Sunkoka ją supaisyt - kartais atrodo nieko nepadarei, bet vis viena krebžda kažkur užsislėpus. Hmz. Įdomu o žmogžudžiai ją irgi turi?

Rudeninis marazmas

Hmz.
Ir vėl ruduo.
Ir vėl situacija kartojasi.
Jeigu nesigilinant, atrodo tų metų net nebuvo - vėl lyja tas pats lietus, gatvėmis vėl važinėja tie patys sukežę troleibusai ir vėl tas keistas krebždantis jausmas anksti ryte įtraukus rudeniu prisotinto oro.
Ir laikas, atrodo, sustojęs arba slenka vėžlio greitumu.
Nuo ko įdomu priklauso kaip greit bėgs dienos?
Nuo to, ar smagiai jas leidi?
Prisimenu kaip vienose gastrolėse su šokių kolektyvu vadovė rimtu veidu dėstė, kad jeigu laikas bėga greit - vadinasi yra smagu.
Jeigu vadovausimės šita tiesa, vadinasi tie ištisi metai buvo praktiškai viena didelė šventė... :)
Bet visada smagu atrast savaime įvykusius pasikeitimus - kai pamatai, kad ryte vietoj žalios arbatos ranka pati išsitiesia prie kavos, kai vietoj nutrintų inariukų pėdos šmurkšteli į aukšakulnius, ir kai vietoj bėgimo į stotelę šildai savo mažą mašinytę ir keiki rytinę rasą, kuri negailestingai aptraukė veidrodėlius.
Ir kai rimtu veidu diskutuoji darbe apie naujus reklaminius projektus.
Na ne viskas taip rimtai, aišku... :)
O atrodo dar visai neseniai paprasta atskaita atrodė tamsi giria.
Ir gerai, kai neturi pasirinkimo. Tiesiog privalai. Ir taškas.
Nes kitu atveju atsiras galimybė dvejonėms ir baimėms, o tada - atia atia, svajonės.

Nu ir fuck it tą bėgantį laiką, ania...? :)
Lai bėga jis sau.
Nes kai nebelieka atradimų, vadinasi žmogus beviltiškai paseno ne tik kūnu, bet ir siela.

It's a magic

Nėra, tikrai nėra metuose kito tokio laiko kaip ruduo.
Dievaži, nenumanau, kas kaltas dėl to - sentimentai, tam tikri praeities elementai, kurie, susipinę į rutulį, užgniaužia kvapą kiekvienąkart atvertus rugsėjo lapą kalendoriuj, ar dar velniai žino kas.
Ruduo, ir tik ruduo prasideda ašarom akyse, liūdesiu dėl praėjusios vasaros ir kitom depresinėm mintim.
Ir tik rudenį, dienoms perbėgus iš rugpjūčio į rugsėjo mėnesį, kvapą užgniaužia kvapai, vaizdai, kažkoks užslėptas jaudulys, kuris staiga tampa varikliuku, užvedančiu patiems didžiausiems iššūkiams ir plačiausiai šypsenai.
Ir nežinau, ar čia man vienai taip, bet nesvarbu kas bebūtų - rytas, vakaras, popietė ar paryčiai, visi jie savaip ypatingi ir visas tas jų ypatingumas susilieja į vieną didžiulę, nepaprastą rudens magiją,.
Atrodo ir myli stipriau nei visada, ir džiaugiesi nuoširdžiau, ir, galų gale, šypsaisi kažkaip savaime, o ne dirbtinai.
Žavu.

Sesiadieniai

Autumn comes

Atrodo mano blogo rašymo ypatumai ištįso į neapibrėžtą laiko terminą - jeigu jau rašau, tai kelis įrašus iškart, o jeigu metu tą užsiėmimą - tai minimum visai vasarai.
Šiandien šiek tiek susinervinau, nes jaučiu ore tvyrantį rudenį.
Ne dėl atvėsusio oro, ne dėl kalendoriaus, o iš esmės.
Žinau žinau, rudo - nepaprastai gražus metų laikas, kuris kiekvienais metais atskuba su margaspalvių lapų kupetom, šalia kurių išeina padaryt nerealias nuotraukas, su rasotais voratinkliais ir su mokinukais, skubančiais į pamokas su dvigubai didesnėm už save kurprinėm. Ir galų gale su  visuotiniu bruzdesiu, vasarai užsidariusių kavinių ir barų anšlaginiais atidarymais, galų gale - su mano ir sesės gimtadieniais...  Bet ruduo man yra tapęs kažkokiu atskaitos, kaip greit bėga laikas, tašku. Nes kiekvienas ruduo mane užklumpa vis labiau suaugusią.
Ir jeigu pavasarį viskas pabunda ir ruošiasi vasaros šėlsmui, rudenį, kartu su rūku virš Nemuno tarsi koksai voratinklis visus apkeroja žiemos laukimas. Prasideda tokios bėdelės kaip batuose sušlapę kojos, varvanti nosis, vis tamsesni rytai bei ankstesni vakarai ir slogesnė nuotaika. 
Ir nors kiekvieną rudenį aš anksčiau ar vėliau vis viena įsimyliu, tačiau vien jau pats faktas, jog jis artėja - kuriam laikui įneša šiokį tokį vidinį sumišimą. 

I'm back ;)

Oho, senokai berašiau... :) Tai jau nutiko, kad pastarosios dvi savaitės buvo TOKIOS, kad apie blog'o rašymą kažkaip visai nesigalvojo. Nors, prisipažinsiu, vis dažniau pagalvoju, kad blog'ai iš esmės - tuštybių mugė. Va tai vat :))
Et, suaugus jaučiuosi paskutiniu metu kažkaip. Tai - ko gero gautos porcijos atsakomybės pasekmė.
Rytoj pradedu dirbt naują darbą :) Darbo keitimas visada yra ta procedūra, kuri iš vienos pusės žiūrint - maloni ir žadanti daug naujovių, tačiau iš kitos pusės - emociškai gan sudėtinga. Tai vat.
Iš senojo darbo išėjau gan smagiai - su gėlėm, kvietimais "visada grįžt, jei tik norėsiu" ir pan. Gera, kai tave vertina.
Et, pavargus aš šiandien.
Nemėgstu savaitgalių, kai labiau pavargsti nei pailsi. Šio savaitgalio siaubas baubas, kuris periodiškai vis pagadina sveikatą - magistrinis. Brrrr.... :))) Na šiaip jau blogai yra tai, kad aš viską pasilieku paskutinei dienai/nakčiai. O kadangi pastarasis tarpinis gynimas susidubliavo su jau minėtu darbo keitimu / sesija ir dar, kad nebūtų per mažai - pradėjau intensyviai vairuot. O jeigu gauni tokį daiktą kaip automobilis, kartu į komplektą įeina ir porcija atsakomybės, tad, turiu pripažint, paskutiniu metu tikrai nenuobodžiauju. :)
Vienintelis dalykas, apie kurį dabar svajoju yra miegas.
Ir šiaip tokia išsibalansavus jaučiuosi. Gerai tik tai, jog šalia visada turiu žmogų, kuris kažkokiu būdu sugeba vėl suharmonizuot viską. :)
Tad gražios Jums savaitgalio pabaigos ;) Susirašysim kitą savaitę, kai visi būsim kupini naujų jėgų. Ha ha ;))

P.s. Beje, jau maudžiausi :) ir valgiau braškių :) Et, dievinu vasarą :)

Done done done

Woohhooo!!! Pažiūrėjau.... :) Pagaliau :)
Na, aš kadangi lojali Sex and city gerbėja, tai nuomonė nebus objektyvi, tačiau žinokit man patiko. Rimtesnė, brandesnė nei pirma dalis, prabangaus gyvenimo ištrauka.
Nice.... :)
Bežiūrėdama pagalvojau, kaip pasiilgau vakarų su EDEN mergaitėm. Mielosios, laikas pasitaisyt, juk turim šitieeeekkkkkk progų!!!
Muzika vakarui:

Apie iniciatyvas

Vakar žiūrėdama Sex'ą ir miestą kažkaip nesąmoningai pagalvojau apie aktyvumą bei iniciatyvumą santykiuose. Viena mano draugė turi simpatiją - mielą, tačiau labai nedrąsų vaikiną.
Jiedu simpatizuoja vienas kitam ganėtinai seniai, tačiau, kadangi nė vienas iš jų nedrįsta žengti pirmo žingsnio, jų santykiai apsiriboja lakoniškais "labas" ir "kaip sekasi?" (čia tais retais atvejais, kai netyčia susitinka, kadangi abudu gyvena skirtinguose miestuose). Vyrukas, ypač per vakarėlius draugams vis išsitaria, kokia nereali ta mergaitė, o ji - savo ruožtu vis pasiskundžia, jog jis - labai drovus. Ir viskas.
Kažkada seniai seniai su vienu vaikinu turėjau panašią situaciją - mes apsiribodavom linksmybėmis, šiokiu tokiu flirtu, naktiniais SMS'ais ir įdėmiais žvilgsniais. Bet tolesnei įvykių raidai pritrūko iniciatyvos - tik visai neseniai netyčia jis išsitarė, jog manė, kad man nepatinka. Hmzzz.... :))
Ar visada iniciatyva yra būtent tai, ko santykiuose pritrūksta jų plėtojimui? Jeigu taip, tai kas tada poroje turėtų būti tas, kuris periima visą veiksmą į savo rankas?
Jeigu kalbėsim apie modernią visuomenę, kur nebeliko aiškiai paskirstytų vaidmenų tarp vyrų ir moterų, teoriškai šitas darbas po vienodai priklauso abiems arba tam, kuris iniciatyvesnis. Bet ar mes esam pakankamai modernūs, kad priimtumėm merginų iniciatyvą kaip natūralų, o ne kekšišką ar feministį dalyką?
Aš, pavyzdžiui, esu patriarchalinės sistemos vaikas - aišku, ne tos, viduramžiškos, o tos, modernesnės, kurioje egzistuoja suvokimas, jog vyras šeimoje turi būti vyras, tad ir iniciatyvos teisė dauguma atvejų priklauso jam. Visgi manau, jog vaikinas turėtų žengt pirmą žingsnį - kitu atveju pasijausčiau kaip kokia prisiplakėlė. Žinoma, nereik galvot, kad panelė turi sėdėt ir laukt, kol kažkas kažką padarys. Oj nea, kartais visai smagu pasparint/nukreipt santykius tam tam tikra linkme.
O gal per daug iniciatyvos kaip tik - gąsdina...? 
Turiu vieną draugą, paprastą, mielą ir simpatišką vyrutį, kuris visai neseniai susirado itin iniciatyvią panelę. Iniciatyvią visose srityse. Jų santykiai jos dėka vystėsi kosminiu greičiu, ir dabar tas vaikinukas sekioja savo pasiją kaip ištikimas šunelis, pildydamas visus jos norus. Sakė, kad jam gerai.
Hmz.
Tačiau jeigu nebūtų buvę iniciatyvos iš jos pusės, jie išvis nebūtų kartu. O gal kaip tik ji - jo gyvenimo moteris? Kas, jeigu per mažai iniciatyvos gali sutrukdyti būti su savo viso gyvenimo žmogum, nes paprasčiausiai jį išleisi iš rankų?
Net nežinau, kaip reikėtų užbaigti visą šitą litaniją. Pasidarykit išvadas patys - kiekvienas pagal savo vertybių sistemą, požiūrius ir sugedimo laipsnį ha ha... :)) Lygiai taip pat kaip ir santykiuose - kalbėk ką nori, vis viena visi pasirenkam tokį bendravimo būdą, kuris tuo metu atrodo priimtiniausias/tinkamiausias.
Ir thanks God, tsakant.
   

Lunaticumus

                                                       J.T.A.

Šiandien labai prastai išsimiegojau.
Žinot tas naktis, kai pabundi dar labiau pavargęs negu kad vakare prieš miegą?
Tai vat, vieną tokią šiandien ir turėjau.
Geriausia dalis buvo tada, kai maždaug ties trečia valanda susapnavau, jog miegu lovoj kartu su Anakonda. Maža to, kad persigąsčiau ir pabusčiau kaip normalus, košmarą susapnavęs žmogus, klykdama mečiau nuo savęs antklodę ir susiraičiau lovos kamputy. Va tada iš miego pabudusiam ir nieko nesuprantančiam draugui dar papasakojau apie tą glitų šaltą padarą mano lovoj ir nusiraminau tik tada, kai draugas, uždegęs šviesą išsamiai man parodė, jog nei ant , nei po lovą gyvatės nėra. Hahahahah.... :))) Štai tik tada pabudau :)
Mėgstu kartais šalia miegantiems žmonėms pagadint nervus - ne visiems smagu vidury nakties būt pažadintam ir ieškot įsivaizduojamų gyvačių... :))))
Tikra tiesa - šiek tiek esu prie lunatikų. Na tik nevaikštau sienom ir neinu į balkoną bandyt skrist. Dažniausiai ko nors ieškau lovoj (tuo atveju, jeigu tai - ne gyvatės), dar kartais nešu antklodę pakabint prie striukių, tada grįždama pabundu ir sliūkinu pasiimt jos atgal. Ha ha... :) Dar sykį rinkau nuo sienos pinigėlius... :D
Nu žodžiu, kaip jau įsitikinot - su manim nenuobodu. Jokioj srity. :)))))

Sekmadieniais aš neeikvoju savo gyvybinių jėgų

Jo.
Nes sekmadienis yra teatro, kino, romantiškų, šeimyninių vakarienių ir ramybės diena. :)
Pavargau, žinokit.
Stropūs ir dori studentai sesijos metu nebaliavoja. Bet kiti, tokie kaip aš, baliavoja. Ir tada visiems skundžiasi, kaip pavargo.
Man tobulas savaitgalis yra tas, kuris praeina itin aktyviai. Va tada man būna gerai.
Visi paskutiniai savaitgaliai kaip tik ir buvo tokie. Žiauriai smagu.
O šiandien darbe sėdžiu kaip ant adatų, nes turiu padaryt VIENĄ SVARBŲ DALYKĄ. :)) Et, vat su kantrybe tai pas mane prastai.
Pasikultūrinau - šeštadienį buvau RHCP projekte Vilniuj, o vakar - Katytėj P. Pirmas buvo labai geras (na išskyrus nelabai gerą garsą), o antras - na toks, nieko. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad apie vaginą galima parašyt knygą ir sukurt spektaklį. Na, pasigilinus, jos reikšmė gyvenime apima nuo iki, bet.... Gal tegul lieka tie visi dalykai suprantami, bet neviešinami. Ha ha.... :) Konservė aš :)) Bet aktorių vaidyba gera (kas itin svarbu), atmosfera Mažajam - irgi gera (jame man kažkaip jaukiau).
Atrodo, kad laukia sunki savaitė.
Sunki viskuom - įvykiais, jų svarba, naujovėmis ir dar daugeliu dalykų. Bet, kaip pas mus darbe kalama - permainos - tik į naudą. Nes stovintis vanduo genda. Ha ha, taip kad nestovėkit ir jūs. Hmz... Nuskambėjo tai įdomiai kažkaip. :)) Et, nekreipkit dėmesio - šiandien viskas galima (įskaitant ir nedidelius nusikalbėjimus).
Šiandien pirmadienis.

Įdomios savaitės įdomi pabiga

Hmz, ir vėl savaitgalis... :)
Kažkaip greit tas laikas eina - atrodo tik ką susiraukus sliūkinau į pirmadieninį rytą, o štai jau po penktadienio darbų pasišuoliuodama ėjau į namus.
Šita savaitė buvo gera. Įdomi. Kita savaitė bus dar geresnė, nes atsirado gerų gerų permainų, ir aš labai tikiuosi, jog viskas - tik į gerą. Nors visada buvau didesnė realistė nei optimistė, tad neišsikėlus gigantiškų lūkesčių, vėliau, jų negavus, ne taip ir nusivili.
Tik labai labai džiaugiuosi tuo, jog tos permainos sukėlė daugybę džiaugsmo ir daugybei mano aplinkos žmonių - tuo labai džiaugiuosi.
Gražaus Jums savaitgalio, mielieji... :)

Apie bendravimą

Paskutiniu metu vis pagaunu save analizuojant aplinkinių žmonių būdo bruožus ir bendravimo su jais ypatumus.
Kaip manot, kas didžiąja dalimi nulemia tai, jog su vienais žmonėm bendraut yra paprasta ir lengva, o su kitais nesiseka suregzt nė vieno normalaus pokalbio?
Ar tai priklauso nuo pašnekovo būdo, ar nuo to, kaip jį priimsi?
Aplink turiu ne vieną ir ne du artimus žmones, kurie randa bendra kalbą visur ir su visais. Ar tai - charizma? Manau, jog turėt tokią savybę yra labai smagu ir tuo pačiu - sunku. Nes juk prireikia jėgų, siekiant prisitaikyti/persiorientuoti prie pašnekovo. Nors, pavyzdžiui, žiūrėdama į savo tėtį, kažkokių ypatingų pastangų neįžiūriu - jam bendraut sekasi kažkaip savaime.
O vat aš pati visus aplinkinius esu suskirsčius į dvi grupes.
Pirmojoj pas mane - visi VIP'iniai :))) Tai - išskirtiniai, charizmatiški, linksmi, protingi, įdomūs, nenuobodūs, teigiami ir aktyvūs žmonės, su kuriais bendravimas man yra gyvybiškai būtinas. Su jais bendraudama net nesirenku žodžių - kalba liejasi pati savaime. Ir nesvarbu kaip bendrausi, bet, su tam tikrom išlygom, beveik visada suprasi vienas kitą. Su tokiais žmonėm yra GERA, nesvarbu ką beveiktum ir apie ką bekalbėtum. Bet kai pagalvoju apie juos visus, vis viena nerandu kažkokių bendresnių bruožų, kurie leistų susidaryti tam tikras charakteristikas ir jomis remiantis ateity rinktis draugus, ha ha... :) 
Antrojoj grupėj galima rast žmones, bendravimas su kuriais įeina į mano dienotvarkę noriu aš to ar ne. tokių žmonių tikrai nėra daug, tačiau kartais po ilgesnio pokalbio pasijuntu išsunkta ir pavargus. Jokio bendravimo malonumo, dievaži - praktiškai viena didelė pastanga sudėliot žodžius taip, kad jie bent šiek tiek primintų normalų pokalbį.
Tai vat ir nebesuprantu, kaip čia iš tiesų yra su tais žmonėm. Ar draugiškas ir charizmatiškas reiškia tą patį? Ir jeigu žmogus man neatrodo įdomus pašnekovas tai jis iš tiesų toks nėra?
O gal paprasčiausiai nemoka prisiderint prie aplinkinių? 
Šiaip aš pati bendraudama jaučiu didžiulį malonumą. Žinoma čia tais atvejais, kai žmogus, su kuriuo bendrauju, yra įdomus pašnekovas. Ir visai nesvarbu, kas jis bebūtų - kolegė universitete, močiutė lifte, simpatiškas vaikinukas bare ar dar kažkas. Neturiu beveik jokių ribų ar stereotipų - lygiai taip pat galiu bendraut su pakvaišusiu menininku ir kaklaryšį pasirišusiu rimtuoliu. Bet pastarieji man niekada nebuvo įdomios asmenybės - jų gyvenimai pilki kaip lietuviški cepelinai (į šį pasakymą reikėtų žiūrėt perkeltine prasme - kaklaryšis neapibūdina vien teisininkų ir vien vyrų). Tada žmogui pasakai, kad augini katiną, o jis išpūtęs akis sako - taigi kiek plaukų!!! O jeigu dar akis iškabins? Pfff... Jeigu jeigu jeigu :)) Boring. tokie nevykėliai apsistato aplink save stereotipų barikadas, išsikasa nusistovėjusių normų apkasus ir, užsidėję šalmą, nereaguoja į absoliučiai jokią tiesą, kuri neįeina į jų mąstymą. suprantu, kai taip elgiasi seni žmonės, kurie gyvenime matė ir šilto, ir šalto, bet kai taip elgiasi jaunuoliai - tada neturiu ką pasakyt. 
O tie žmonės, kurie šiek tiek kitoki, dažniausiai turi platų akiratį ir tokias pat plačias pažiūras.
tai vat.
Įdomus dalykas tas bendravimas, iš tiesų. Pataisykit mane, jeigu klystu, bet tai - iš esmės irgi menas. 

Pa (si) moderuojam

Hey, mielieji!
Jaučiu sėdit dabar ir galvojat - įdomu kur Lina dingus? Ha ha :)))
Niekur nedingus. Prisipažinsiu - paskutiniu metu nelabai kada buvo rašyt blogą.
Va dabar ištaikiau minutėlę ir, gindamasi nuo savo pikto katino (įsiutinau Bagį, nes nustūmiau nuo stalo, todėl dabar jis vaikšto aplink mane ratu ir vis įkanda į koją :)), susidėliosiu visas išprotėjusias mintis ir papasakosiu Jums, kas gi pas mane naujo.
Gyvenu gerai - kaip visada. Kažkaip vakar turėjau vieną atvirą pokalbį kaip tik apie patį klausimą "kaip sekasi?". Ir kartu su viena protinga ir be proto charizmatiška būtybe nusprendėm, jog toks klausimas - iš esmės yra grynas mandagumas, kadangi niekam niekada neįdomu, kaip kas gyvena. Iš tiesų :) Na nebent atsakymas yra neigiamas - lietuviai iš esmės mėgsta girdėt, jog kažkas gyvena prasčiau už juos.
Turėjau dar vieną nerealų savaitgalį. Panašu, jog toks nusimato ir dar vienas. Jeigu taip ir toliau - išlepsiu. Garbės žodis.
Beje, žiūrėjau nerealų spektaklį Kauno dramos teatre. Vadinasi "Moderatoriai" ir yra apie kiekvieną iš mūsų - apie interneto vartotojus. Kerta per sąžinę kaip reikalas. tiesa pasakius jau buvau pamiršus tokį malonumą kaip teatras - pačiu laiku susizgribau atgaivint.
O šį savaitgalį laukia koncertas Vilniuj, kurio be proto laukiu ir dar vienas spektaklis Mažajam teatre. Nesigilinsim, jog pirmadienį egzaminas.... Ha ha... :))
Aij, tiesa, šią savaitę mano mieloji kaimynė išpasakojo (ir vaizdžiai iliustravo judesiais) Džekio paslaptis (primenu, čia tas, storiausias šuo rajone). Ogi, pasirodo, Džekis išsipūtė todėl, kad, cituoju "jam pašalino vyriškumą" Hhohahaoahaoaha.... :))) Vias šitas pokalbis vyko laukiant, kol Džekis susikaups ir užlips kelis laiptelius. Bet aš vis viena manau, jog pagrindinė to šuns nutukimo priežastis - naminiai močiutės kotletai.
Beje, mūsų namo močiutės jau beveik įrašė mane į savo gyvūnų vedžiojimo būrelį, kadangi mūsų katinėlis pagaliau leidosi vedamas į lauką ir beveik gerai atlieka mano trokštamo šuniuko pareigas :))).
Kol kas tiek.
Gražaus Jums vakaro :)

P.S. Ar minėjau, jog man patinka INCULTO? :)

Klik

Šiandien papasakosiu Jums apie savo rytą.
Tą, kasdieninį darbo dienos rytą, kuris praktiškai šabloniškai sudėliotas kelių minučių tikslumu ir bet koks tvarkos išderinimas rizikuoja pasibaigt vėlavimu į darbą.
Taigi kiekviena diena man prasideda Cagedbaby rytiniu skambėjimu, ir kaskart aš išklausau maždaug trečdalį viso dainos, kol galop pasiryžtu keltis.
Klik, ir žadintuvas išsijungia.
Rytas būtų neįmanomas be rytinio Bagio šėlo - kelis kartus bandžiau prieš ėjimą į vonią aplenkt šaldytuvą, tačiau tas išbadėjęs padaras tokiu atveju trinasi aplink kojas ir kandžioja man kulnus kad ir kur beeičiau.
Šiek tiek Whiskas, šiek tiek pieno, ir namuose vėl įsiviešpatauja ramybė.
Tada - vandens purslai, dantų pastos gaiva, šepetys, veliantis plaukus, gerokai per dideli marškinėliai ir maždaug 5 min. galvosūkis apie tai, ką šiandien rengtis.
Klik, išsijungia virdulys.
Namuose pasklinda kavos kvapas ir tada prasideda pati smagiausia ryto dalis, apie kurią jau rašiau - balkonas.
Maždaug po 10 min. jau rausuosi rankinėj, norėdama įsitikint, jog turiu visus būtiniausius daiktus.
Tada - bučkis miegančiam brangiajam į žandą.
Klik, užrakinu duris.
Nusileidus liftu kasdien lauke susitinku kaimynę, vedžiojančią storiausią rajone šunį. Šiandien moteriškė skundėsi, jog bjaurybės uodai kandžioja Džekiui ausytes (nesigilinsim, jog tos riebios ausytės yra maždaug tokio dydžio, kaip trečdalis Bagio galvos).
Ėjimas iki stotelės užtrunka maždaug 5 min., per kurias spėju nusišypsot kitiems sutiktiems kaimynams, piktai nužvelgt bomžus (kurie nuo ryto pradeda buriuotis prie vietinio taško), susidėliot dienos darbus... :) 
Klik, klakteli piniginės knopkė, kai perku Žmones, bilietėlį ar šokoladą kioske, kuriam dirba miela pardavėja, su kuria visada viena kitai palinkim geros dienos.
Štai tokie būna mano rytai. Kiekvieną kartą panašiai, bet kaskart vis kitaip.
Keli klik - ir diena prasideda.

It's morning

Labai mėgstu rytus savo balkone.
Kadangi aš iš esmės nemėgstu tokio dalyko kaip rytas (mano nuotaika ir gyvybinės jėgos kažkaip atsigauna tik vakarop :), toks išėjiimo į balkoną ritualas man bent šiek tiek padeda pabust ir pasiruošt dienai.
Kai užtinę ir žiovaudami su Bagiu sliūkinam į lauką, kai gurkšteliu pieniškos kavos, kai įkvepiu ryto gaivos, kai peržvelgiu kas per naktį pasikeitė Kaune, kai paprasčiausiai gėriuosi atsiveriančiu vaizdu ir džiaugiuosi savo balkonu.
Tą reikia pajust.
Žinau tik vieną, kai išsikraustysim iš šito buto, labiausiai bus gaila palikt būtent jį, su visa atsiveriančia panorama.
Kas tada mane teigiamai pakraus rytiniam darbui...? :))

Enjoy (2)

Simple

Noriu vyšnių. Ne šviežių, bet šaldytų - jos rūgštesnės.
Ir ne todėl, kad gyvenu per daug saldžiai. Ir ne todėl, kad dabar lyja. 
Ir tikrai ne todėl, kad man dabar liūdna. Nes iš tikro - neliūdna.
Šiandien aš paprasčiausiai ignoruoju sąžinę. Su visais jos priekaištais.

Apie ašaras

Kada paskutinį kartą verkei?
Nekalbu apie skausmo ašaras (kai iš tiesų kažką suskausta).
Ir ne apie tas ašaras, kai negauni, to, ko nori.
Ir ne apie džiaugsmo ašaras (nors tiesą pasakius neesu verkus iš džiaugsmo - dažniausiai tokiu atveju pasirenku gerokai įprastesnius išraiškos būdus - tokius kaip juokas, šypsena, krykštavimai ir pan.). 
Kalbu apie tas ašaras, kai visa baimė, įtampa, pyktis, nerimas susikoncentruoja į vieną didelį burbulą ir jis sprogsta, pasipildamas mažais skaidriais lašais ant skruostų.
Tokios ašaros nėra silpnumo ženklas. Toli gražu. Jos - tikros, nesuvaidintos, iššauktos.
Būtent todėl pats verkimas iš esmės yra itin intymus veiksmas - tarsi atvertum sielą ir leistum visiems čiupint tavo jausmus, išgyvenimus, potyrius ir poreikius, stumdant ir perkėlinėjant juos iš vienos vietos į kitą kaip kad Lego kaladėles. Todėl niekas nežino ir nemato, kada verkiu aš.
O tie, kuriems ašaros - būdas pelnyt daugiau dėmesio, -  idiotai.

Being Friends

Šiandien, žinot visą dieną nuo pat ryto su kava, iki važiavimo į paskaitas su pertraukėlėm (tokiom kaip darbas ha ha :)) skaičiau "Norvegų girią". Labai savotiška, bet įdomi, kabinanti knyga. Jeigu paklaustumėt apie ką, tiksliai net nesugebėčiau įvardyt, tačiau, spėju, sakyčiau, jog apie kelių jaunų asmenybių gyvenimus, kurie pinasi persipina tarpusavy, iššaukdami tam tikrą virtinę įvykių ir išgyvenimų.
Turiu tokią savybę, jog jeigu žiūriu gerą filmą ar skaitau gerą knygą, jie kažkaip savaime iššaukia pamąstymus tam tikra tema ir netgi šiek tiek pakoreguoja nuotaiką bei nusiteikimą.
Pavyzdžiui, "Norvegų giria" šiandien privertė mane pamąstyt apie draugus ir pažįstamus - žmones, kuriuos matau kasdien ir su kuriais susitinku retkarčiais. Aš taip galvojau galvojau, apie Jus visus ir sugalvojau, jog mano draugų ratas - toks margas, kad ragas. Visi Jūs tokie skirtingi pas mane - visi indvidualistai, vieni - paprasti, kiti - pasipūtę, vieni - meniškos prigimties, kiti - materialistai. Jaunesni, vyresni, siaurų, plačių pažiūrų, tradicijų mylėtojai ir jų laužytojai, standartiniai ir išskirtiniai - vajėtau... :)) Su vienais leidžiu ramius vakarus, su kitais - šėlioju iki nukritimo, su dar kitais einu leist pinigų, su dar kitais užsiimu menu ir taip toliau, ir panašiai.
Įdomu tai, jog visi tie, su kuriais gerais sutariu, išskirtinai tvirtos ir įdomios asmenybės. Su visais kitais - paprasčiausiai nesutampa biolaukai, todėl jie tyliai pasišalina iš mano akiračio ir aš juos tiesiog pamirštu.
Smagiausia, jog užplūdus kokiam nors jausmui ar nuotaikai, aš turiu kam parašyt/pasakyt - ej, žinai, o man liūdna.
Ir galiu būt tikra, jog sulauksiu atsako. Nors šiaip taip beveik nebūna - nelabai mėgstu atviraut jausmų fronte.
Bet šiandien galima. Šiandien aš - sentimentali. Beje, vakar vienas žmogus man sakė, kad aš - nuoširdi. Nu žinokit, pasimečiau. Galiu būt pikta, išpuikus, savanaudė, sarkastė, lepūnėlė... Bet nuoširduolė? Hmz.... :) Skamba kažkaip saldžiai.
Matyt tam draugai ir reikalingi, kad pamatytų ir pasakytų tai, apie ką net nenutuoki.
Tik nereik pamiršt, jog draugystė nereiškia tik ėmimo. Draugystė reiškia ir davimą. Nes savanaudžiai neturi draugų. 

Įrašas apie nieką

Kartais aš visai pasimetu laike ir tik netyčia, užmetus akį į kalendorių darbe (aišku kolegės, ne savo, nes aš neskaičiuoju laiko ha ha :)) pamatau, kad bac - jau liko mažiau nei pusė mėnesio iki vasaros. Taigi, vadinasi - kiek daugiau nei du mėnesiai iki atostogų, mėnuo iki sesijos pabaigos, porą savaičių iki Tėtės dienos, kelios dienos iki savaitgalio, kelios valandos iki darbo pabaigos... :)
Et, tiesa pasakius nelabai laukiu kito savaitgalio, kadangi šis buvo toks nerealus (kad ir su mažai miego) ir bijau, kad po tokio, ateinantis nuvils ha ha... :)) Juo labiau, kad berods prasideda sesija (ar ne, Simai? :D) Pfff...
Beje, kalbant apie savaitgalį, šiandien radau rusišką savaitgalio suvokimą ha ha  (jeigu kas nesupranta - rašykit, išversiu, kai netingėsiu :)):

Pastebėjau, jog šylant orams, atitinkamai mažėja ir noras dirbt. Motyvuotis. Kauptis. Gilintis. Nu, vienu žodžiu, daryt rimtus dalykus.... :)) Et, galvoj - vien vėjai.
Dar pastebėjau vieną dalyką, kad retai rašau blog'ą. Taip jau yra, mielieji, kad pagrindinis blog'ų rašymo laikas - tamsusis ir šaltasis metų periodas. 
Pirmadienis mane pasitiko su Delfi'o ir Lietryčio žiniom (pas mus darbe atblokavo Internetą tsssss :)) apie Kedį (-žio šeimą, vaiką, kelių blokavimus ir pan.). Tai dabar sėdžiu ir mąstau - bet reik niekur nedirbt ir nieko neveikt gyvenime, kad galėtum viską metęs lėkt į Garliavą saugot Lietuvą nuo pedofilų. Et, visa ta istorija man jau taip atsibodo, kad praktiškai net supykina, kai išgirstu ar pamatau bent vieną antraštę, susijusią su ta tema.
Tai vat. Kai susigaudysių kokių nors minčių, susirašysim... :)

Tingiu tingiu tingiu

Šiandien sakyčiau pavasaris pervirto į vasarą... :)
Sėdžiu darbe, žiovauju ir jaučiu kaip ... tingiu tingėt... :)) Bet nusimato ilgas vakaras - reik susiimt. :)
Vakar turėjau labai smagų trečiadienį - su draugu visai neplanuotai pakliuvom į Vilnių, kur praleidom labai smagų vakarą senamiesty. Prisipažinsiu, kad pastarasis man gerokai jaukesnis nei Kauno - visur žmonės, šurmulys, veiksmas, erdvė... Et... :)
Šiandien kažkaip neiškalbinga aš. Net su klientais tingiu bendraut. Ha ha... :)
Ok, einam skaičiuot paskutinių minučių iki darbo pabaigos.

Saulėto savaitgalio įrašas

Sveikučiai,
kaip laikomės....? :)
Na šiaip kvailas klausimas, realiai. Kai lauke - pavasaris, laikytis blogai praktiškai neįmanoma, ar ne?
Jau pradėjau arbatos/kavos gėrimo balkone sezoną. Bagis irgi atrodo patenkintas - pagaliau gali saugiai būt lauke, nebijodamas, jog kažkas užpuls (nesityčiokit, vienas jis labai retai kada eina į lauką - bailys jis pas mus :)).

Vakar buvau ZOO sode - nuo to laiko, kai įstojau mokytis į Kauną, toks apsilankymas pavasarį jau tapo tradicija. Smagu ten, kaip visada :) Beje, prisimenat tą krokodilą, kur kasdien gulėdavo nekeisdamas pozos? Tai jo nebėr (parašyta, kad mirė, bet aš įtariu korupciją - visada maniau, kad ten - iškamša :))).
Dar atsirado tokių nevykėlių, nepamenu pavadinimo - kažkokių peraugusio triušio hibridų.
Visi kiti gyvūnai - kaip visada savam stiliuj - papūgos klykia, žirafos žergloja po aptvarą (įdomu ar jau atsigavo po prieš porą metų vykusių įvykių, kai girta panelė lipo pas jas padraugaut ha ha... :)), žiurkėnai sėkmingai dauginasi... Harmonija, žodžiu... :) Nebėr ir seksualiai aktyvaus avino, kurį pakeitė panašių pakrypimų antinas :).

 Ir žinoma, koks įrašas be manęęęssss :)))

Penktadienį, beje, buvom su drauge jau minėtose Apkalbose 2010. Nu žinokit mums patiko praktiškai viskas - pradedant drabužių modeliais ir audiniais ir baigiant baltu vynu su Sprite (va čia tai atradimas buvo :)).

Brrrrr.... :)

Šalta.
Labai.
Atrodo vėl sugebėjau peršalt - termometro stulpelis vėl kažko kilstelėjo virš normos. Hmz... O aš maniau, kad ausį šią savaitę skaudėjo tik todėl, kad jai trūko dėmesio?? :)) Klydau, visgi neapsimetinėjo... :) Štai ir išaiškėjo, dėl ko man šiandien visą dieną šalta - o direktorius kaltino plonus rūbus... :)) Pfff.... :))
Kad ir kaip ten bebūtų, turiu iki ryt pasveikt - vakare laukia Apkalbos, kurių šiukštu nevalia praleist.
Šiandien vakare planuoju kino terapiją (hmz, gal geras kinas su karšta arbata galutinai pribaigs peršalimo simptomus???), nes matau, jog per TV daugiau nieko, išskyrus Kedį ir diskusijas apie gėjų eitynes, nerodo.
Jack, tsakant. Jau bloga nuo tų visų versijų, gandų, spėliojimų ir pan. Nebeįdomu.
Žiūrėkit, ir Jūs nepersišaldykit, nes kas gi serga savaitgalį...?

Colorize

Ar niekada nesusimąstėt, kad kiekvieną dieną galima įprasminti ir charakterizuoti priskiriant jai tam tikrą spalvą...?
Dar universitete turėjau kažkokį dalyką, per kurį pasakojo apie spalvų sukeliamus jausmus ir simbolius, moksliškai kalbant - spalvų konotacijas.
Tai teoriškai, modifikavus tą bendrąją sistemą savo suvokimais (pvz., ne visiems balta spalvą reiškia tyrumą ir pan.), galima spalvot ir dienas. Variantų daugybė - parinkt spalvą pagal įvykius, nuotaiką, orą, jausmus ir pan.
Pavyzdžiui, mano šios dienos spalva būtų mėtinė. Todėl, kad paskutiniu metu pamėgau šią spalvą, nusilakavau ja nagus ir nuo pat ryto noriu mėtinių saldainių. Ir kad lauke mėtiškai gaivus oras.
Jeigu dabar lytų, būčiau neišsimiegojus ar pavargus, spalvočiau dieną pilkai.
Jeigu turėčiau romantišką popietę (ar vakarą) su daug atvirų pokalbių ir ore tvyrančia aistra, spalva taptų saldžiai rausva.
O paskyrus visą dieną vaikščiojimams po parduotuves su drauge, pasirinkčiau tuo metu madingiausią atspalvį - pavyzdžiui, royal blue.
Spalvų pasaulyje - begalė. Kiekviena - skirtingumo ryškumo, skirtingo atspalvio ir skirtingos reikšmės.
Visai įdomi idėja būtų turėt nuosavą spalvinį kalendorių - praėjus dienai, kiekvieną langelį užpildyt atitinkama spalva. Kad po to, pritrūkus nuotykių ar motyvacijos, galėtum užmest akį į tą kalendorių ir pripažint, jog visgi gyveni spalvingą gyvenimą.